Čia turėtų būti riksmas, bet patylėsim. Juodas uodegos galiukas reikalauja popierinių aukų. Jis gali imti viską net neklausdamas. Keturios raidės sujaukia dirbtinę ramybę, o tylą subado sielą. Apsimetinėju dirbančia. Pešioju ataugusias garbanas. Mergaitiška. Kažkodėl pastaruoju metu aš vis savęs klausiu ar esu graži. Bandau įtikinti save, kad tokia esu, bet kartais... tada ir kitų žvilgsniuose ieškau žinojimo. Nedaug žinau. O gal nežinau nieko? Tik klaviatūros barbenimas. O gal tai lietus mano mintyse? Klausimai. Jų daug. Daugiau nei gali aprėpti. Ir vakar sugebėjau pagundai atsispirti... bet šitą pasaką norėčiau palikti kitam... o dabar... dabar mes bėgam į sieną: ji mano kelias...
Nuostabu kaip nuotaiką galia pataisyti kvailai žavi komedija. Bet va dabar aš net nežinau ar tai komedija, ar visai kas kita. Bet koks skirtumas? Maloniai šilta. Buvau pamiršusi tą "meilumo" jausmą skrandyje. Norisi taškyts šlapiais plaukais. Norėjau nueiti juos nusikirpti šiandien, bet pasiliksiu. Lai auga. Ir šiaip... man patinka px jausmelis. Net nebejaučiu skausmo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą