be pavadinimo.

Laikas... pirmadienis nuspręs už mane ar jo turiu. Norėčiau. Bijau. Labai. O jeigu ne? Žiūriu. Nieko nesimato. Tik oda skeldėja. Skandinam atbukimą. Ir vėl nebemiegosiu. Labai šalta arbata. Paneik mane ir būsi pasmerktas... Ar tikrai? Ar neigdamas save žmogus pasmerkia? Gal. Gaila, kad šlapia: norėčiau pagulėti ant žemės ir suprasti. O pro debesis pasirodė spindulelis saulės... bet tai truko taip trumpai, kad aš net nesupratau... Laikas... aš net nežinau ar vis dar jo turiu...