Juk niekas nepasikeitė. Tik vieta. O aš? Plaukų ilgis, svoris...poreikis išprotėti? Niekas. Vėl surūkyta cigaretė. Apverkta savaitė. Dar vienas puodelis tokios pat arbatos. Ir vėl sustingę žiūrime žemyn. Nekrentam. Tik žiūrim. Arba gulim paslėpę galvą po ankliode, kad niekas nematytų kaip eilinį kartą verkiame. Jie nieko naujo nepamatytų... o ir tu neiko naujo neparodytum... bet vis vien slepiesi nuo pasaulio po užklotu ir tikiesi, kad gal būt imsi ir visą tai pramiegosi...
O dar draskau kiaurą delną. Jis taip ir negyja. Negydau. Tai irgi nesikeičia. Tik kelios betirpstančios snaigės nusileidžia ant blakstienų ir pavirsta dirbtinėm ašarom. Idiotiška nostalgija suspardė mano alkoholio nebematančias kepenis. Bandžiau sveikai gyventi, bet noras išgyventi buvo tos slipnas, kad aš jo balselį vos girdėjau. Xuinia. Bet čia nesikeikiant. Bet koks skirtumas. Vakar man buvo priminta, kad nesu jau tokia gera... kad vis dar ta senoji aš gyvena manyje... tik gavo į galvą ir dabar inkšdama žliumbia. Kartu ir aš su ja verkiu: juk tai mano dalis... O aš norėjau... ir vyliausi... bet tiesiog nelemta man sudainuoti savo lopšinės... Apsiverkim. Dar karta. Juk tai nebe naujas reiškinys mano gyvenime.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą