It viskas baigiasi padėjus tašką.

Lyja. Pliurzė. Šlykštu. Galva karts nuo karto apsunksta ir patraukia link žemės... O ranka kvepia karštu vandeniu ir uogomis... bet tai ne jums ir ne pasauliui. Tai mums. Mūsų. Ramu. Gražu. Gera. Ir ne todėl kad taip reikia; kad norisi kažkam kažką priminti. Guli ant lovos kraštelio ir žinai... kad laikas nenumaldomai bėga; kad karštas, kvepiantis vanduo tyška į vonią; kad už valandos ar dviejų stovėsi sustojime ir lauksi suklerusio autobuso, o ausinėje, paslėptoje ataugančiuose plaukuose skambės muzika, ir rankoje gniauši baltą kuprinę... ir važiuosi namo, kur viskas yra kitaip, kur traukia nostalgiška ramuma, sumišusi su levandų, seniai surūkytų cigarečių ir smilkalų kvapu, kur reikia pasistiebti ir kur norisi kas rytą pamatyti patekančią saulę. Ir nebesvarbu nei kad lyja, nei kad purvas kimba prie batų, nei kad aplink vien tik susiraukę žmonių veidai, nei kad galvą karts nuo karto suskausta ir tu prisimini, kad reikėtų nueiti pas dantų gydytoją... tiesiog... ne taip jau paprastai ar įprastai gyvename savo gyvenimus. Bet gyvename.