Ant sienos pasikoręs voras nepažadėjo man nieko gero, bet blogio šitame reikale aš irgi visiškai neįžvelgiau, todėl ir toliau it tingi katė voliojuosi ant saulės apšviesto parketo. Aišku virtuvėje jau krebždena dar nenuluptos bulvės, kurioms teko garbė tapti mūsų pietumis, o ir kefyras vis dar šąla parduotuvėje, bet... maloniai aptirpę lūpos godžiai ryja rytinį gatvės orą, atsklidusį iš už balkono durų, ir aš mąstau apie popierinių atvaizdų šūsnį, gulintį stalčiuje, nes būtent juose yra sustabdytos mano laimės akimirkos. O žinot, kas yra iš tiesų didžiausia laimė? O gi tai, kad prisiglaudus prie Žmogaus, kurio širdis plaka tau, leki per dangumi pražydusią pievą ant seno motociklo ir į tavo odą kartu su vėju įsigeria taip ir lig tol nepažintas absoliutaus pasitikėjimo ir ramybės jausmas...
O aš vis dažniau ir dažniau patenku į tuos žydrų svajonių debesis, į kuriuos taip troško patekti dar vaikiškai naivi mano širdis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą