Per gatves paplūdusiu karščiu mes bėgome ir klykėme vėju. Nesugauti vaikai. O gal ir nesugaunami? Nusiritau nuo kalniuko, ant kurio užaugau, kūlversčiais ir gulėdama ant žolę imituojančio plastikinio patiesalo klausiasi mano naujos širdies plakimo. Ritmingi, tvirti žingsniai, pakaustyti sidabrinėm pasagėlėmis žingsniavo mano iš naujo sutvertu kūnu, o aš tik žvelgiau į Jo akis, kurios kiaurai švietė į dangaus platybes. Jokio pasipriešinimo: kartą aš atsistojau ant kėdės kraščiuko ir atsipalaidavus kritau į Jo glėbį. Jis mane pagavo, apklostė savo tikėjimu ir pasisodino ant savo delno.
Mano debesų žmogus.
O kur čia tragikomedija? Ji buvo užvakar, kai aš isteriškai kartojau tą patį per tą patį. O dabar? Dabartis nebėra perkreipta cirke iškabintų veidrodžių ir aš nebeklūpiu prie dūmais aptraukto Marijos altorėlio, kurį išliejo religinga meksikiečio ranka. Ne. Dabar lakstau taškeliais apseilėtomis sienomis, tikėdamasi išvysti vazoje pamerktus rugiagėlių žiedus. Aš esu ta pati musė, kurią bandė priploti abėcėlė prieš tiek daug metų, bet manyje plaka nauja širdis. Ji daug ritmingiau sureguliuota ir daug noriau atliek savo pareigą GYVENTI. O dar ir algos nepaprašo. Zvimbia mažučiais sparneliais kažkur mano kairėje ir karts nuo karto krizena sau į delniuką, nes Debesų Žmogaus sukeltas vėjas kelia jos papūstą sijonėlį. Šmaikštuolė. Ji negaudo savo sijonėlio. Leidžia vėjui nardyti tarp jos sumoteriškėjusių kojyčių ir visiškai nebesigėdija, kai neklaužada vėjas kilsteli sijonėlį tiek, kad pasauliui pasirodo ir pieva išsiuvinėtos kelnaitės. Sakytume, gal kiek ir nepadoru, bet ar buvo padoru režisieriui pakleti Marilyn Monroe suknelę ir parodyti visam pasauliui jos per baltas kelnaites persišviečiantį juodą trikampėlį? Nepasakyčiau. Pasaulyje yra daug nepadoresnių dalykų nei vėjo pakedentas mergaitiškas sijonėlis. Juk daug nepadoriau numirti, kai pasaulis skleidžiasi aplinkui tokiomis nuostabiomis spalvomis, kai gali nukristi į išsvajoto vyro glėbį, nebijodama iš jo išsprūsti. Arba...arba... Jūs tik pažvelkite aplinkui: argi galima apsiriboti ties vaizdu, kurį aprėpia žvilgsnis, mestas lauk pro balkono kraštą, kai norisi įsibėgėti ir skristi tolyn tolyn, nes pagaliau ir tu savo širdį pradedi atradinėti iš naujo, vien todėl, kad subomborduotos dykynės pražysta naujais žiedais. Ir būtų daug nepadoriau, jei viso to bent nepabandytum padaryti.
O dabar nebelieka nei komedijos, nei tragedijos, nes dabartis išsiliejo aplink nuostabiomis etiudų natomis, kurios taip ir rėkia pasauliui apie meilę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą