Aš brendu per riebalais nutepliotą žolę;...per miglą, nuklotą nuo myžalais ir prakaitu dvokiančio valkatos. Miesto vėjas man gairina odą, o prieš milijonus metų sudegusi saulė lupa lauk mano akis.
Aš sugrubusiais pirštais lupinėju nudžiuvusio gluosnio kamieną, kurio šakos kažkada glamonėjo mylimojo odą... Nieko tokio - gal man tik atrodo, kad atvėriau pasenusią žaizdą... ?
Nesusipratimas užvaldo mintis. Dantų krapštukas perneria per lūpą, nepalikdamas galimybės sugrįžti atgal. O kam? Beverčiai žodžiai, paverčiantys mane gyvenimo fikciją, prikala prie fanierinių grindų naujosios dienos šventuosius ir apšlakstę benzinu padega. O aš tik einu ir einu per šiukšlėmis pražydusius laukus, kažkur giliai širdyje nešdamasi sustojusias akimirkas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą