Prieskonių kvapai, pražydę tarp aviečių ir agrastų uogakrūmių, ilgesingai šaukiasi bičių dūzgimo. Aš šaukiuosi upės tėkme atbėgančio ryto. Vėjo meldžiu, kad tik jis greičiau tamsią naktį išsklaidytų... įkalink toms kelioms sekundėm mano vardą ūkanotoje dangaus padangėje ir nuraudusiu keliu atvesk Jį vėl pas mane.
Kaip gali išvarginti dvi laukimo persipildžiusios naktys, kai vertiesi nuo vieno šono ant kito, nerasdama patogesnio lovos kampelio įsitaisyti. Atrodytų tiek daug erdvės, tiek laisvės turėtų atsiverti, vos tik durys užsiveria už Jo nugaros, bet... tik sustingsti kėdėje ir nejučiomis pradedi šniurkščioti ir žiūrėti į Jo gitarą, ir galvoti, kad niekas tau net gamos prieš miegą nepagros... Naivu, bet... kartu yra juk neatskirai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą