Ant kalno viršūnės sustingęs stovi žmogus. Jis ten kopė tikėdamasis atrasti visus atsakymus, bet dievai iš jo tik pasijuokė ir liepė ieškoti atsakymų savyje. Jis stovi ir laukia, kol jo širdis tiek nušvis, kad jis pagaliau supras, ką ne taip darė savo paklydusiame gyvenime, bet pamiršo gyventi... Juk klaidos tai gyvenimo dalis. Net jų pridaręs vis vien negali sustoti ir laukti pagerėjimo. Todėl ropoji, kol vėl randi jėgų atsistoti, o atsistojęs pastebi, kad šalia einantis žmogus irgi ieškojo to paties kaip ir tu, tik tu nepastebėjai jo einančio šalia, nes buvai per daug įnikus į savo problemas. Apsidairykim. O tada, kai judviejų žvilgsniai susitinka, jums abiem nebereikia griuvinėti ant žemės, nes dabar jau esate dviese ir vienas kitą prilaikote: dabar jau judviejų niekas neparblokš ant žemės ir nebe sutryps.
O vanduo jau užvirė. Jis teka mano plaukais žemyn į plytintį po kojomis vandenyną ir nors vandens tiek daug oro sausumas gniaužia kvapą. Bet mano mintys klaidžioja kažkur toli, kur vėjo gūsiai plėšia nuo rankų odą; ir kažkodėl aš tikiu, kad mes ten greitai nuvyksim.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą