Rudens rytą, kai laikas ištirpsta.

Antika. Atika. Muzika. Poezija. Tušinukas brazda virš debesų. Mintys nenusileidžia į mane. Skrajoju tarp nežydinčių medžių. Aš aukštai. Man nebereikia žiūrėti į žemę. Aš gyvenu aukštai. Nesiruošiu leistis žemyn. Savigarba. Pagarba. Garbė. Paduose brazda noras bėgti į kitas šalis. Delnas gniaužia delną. O kojos tarsi prisilydę prie vietinės žemės. Gimtos? Aš gimiau debesims ir iš debesų. Tik ne paukštis esu. Be sparnų. Man nėra vietos tarp angelų. Kas aš? Echo? Dainos žodžiai įstrigę man gerklėje. Vanduo. Nemoku plaukti. Plaukti...aidi aidi... uuu...Auuu... Koki man vardai? Kaip mane pakviesi? Nežinai? Žinai? Tiki? Melstis, suklupus prieš tekankančios saulės atšvaitus, prasiskverbusius pro sukiužusias žaliuzes. Natos išsilydo ant ir taip lipnaus stalo, o aš vis klausiu... klausiu... klausau, tikėdamasi ta patį dar kartą ir dar kartą išgirsti. Svajonės. Sapnai. Tai mano dangus. Tu esi ten? Žinau. Tikiu. Einu nebedvejodama. Sapnuoju atmerktomis akimis. O Tu? Aš taip...