be pavadinimo.

Ikimoni Gakari. Strapinėjam ant kėdės. Nė velnio nesuprantu, bet man patinka. Nieko tokio: kitą pusmetį bus geriau - suprasiu. O ir rytas pakuždėjo, apie krentančiais lapais nuklotą sapną. Brendu per juos ir krykštauju. Dainuoju. Daug dainuoju. Lotyniškai dainuoju. Keista, bet žavu. Ir žinot, kad aš turiu skaidrų balsą, kuris tiek metų po voratinkliais buvo paslėptas? Nežinojot? Aš irgi... bet dabar aš esu truputį daugiau nei mergaitė violetiniais plaukais...