Labai ilgai mudu planavome šią kelionę. vis atidėdavome, nukeldavome, kol galų gale nusprendėme, kad mudviem truks plyš reikia atostogų, todėl susidėjome galybę daiktų į savo žaliąjį mašinuką ir patraukėme jūros link.
Gerdami karštą kavą, kad neužsnūstume mes keliavome vingiuotais keliukais link uostamiesčio... bet mes nebūtume mes, jei neužsuktume apžiūrėti pakelėse esančių įžymybių, todėl sustojome Priekulėje ir mankštindami sustingusias kojas patraukėme prie garsiojo Priekulės Ąžuolo.
Kadangi aš turiu maniją supynėms ir negaliu joms visiškai atsispirti, tai.... žinoma mes supomės... :} Aišku ir ąžuolą apžiūrėjome, bet aš tikėjausi pamatyti jį kur kas žalesnį ir ne tokį gulintį :? ...
Bet dydis vis vien įspūdingas... tereikia tik užsimerkti ir įsivaizduoti šį galiūną, dar nevisai seniai žaliavusį ir ošiantį, tokį gyvą ir šventą, menantį dar mūsų pro prosenelių laikus...
O kad būtų linksmiau...
...aš gaudau varles... mielos man jos... :}
Va, taip su visokiausiais sustojimais ir paklydimais/pametimais, mes keliaujame prie jūros ir pasiekiame Klaipėdą...kur daug vėjo, laivų laivelių... kur galima paklaidžioti mažomis senamiesčio gatvelėmis ir sočiai pavalgyti... kur galima plaukti į Neringą...
tą ir padarome... o jūs sakykite labanakt...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą