Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2009-11-13

Pamąstymas apie...

Savo aprašyme apie save pačią aš esu paminėjus, kad man patinka auskarai, nėrimas, rankdarbiai, bet niekada šiame dienoraštyje nesu parašius nieko apie juos, o ką jau kalbėti apie savo darbų viešą demonstraciją. Na, iki darbelių eksponavimo virtualioje erdvėje man betrūksta tik padorių nuotraukų... o pakalbėti apie rankdarbiavimą galima ir dabar.

Mokykloje visi ir visos turėjo tokią neaiškiai pamoką kaip DARBAI . Aš jos egzistavimo pamokų tvarkaraštį prasmės niekada nesupratau. Man tai būdavo dvi beprasmiškiausiai praleistos valandos mokykloje.. o kur dar visokie namų darbai, kur reikėdavo megzti, siuvinėti, siūti, austi etc (visą tai dažniausiai už mane padarydavo sesuo arba mama). O ne duok die reikėdavo kartu su savo klasiokėmis eiti į virtuvėlę kažko grupiškai gaminti ir po to vaidinti, kad visom labai skanu. Nekenčiau to. Na, nemylėjau aš apskritai visos mokyklos, bet darbų kabinetas man varydavo neviltį. Vienintelis dalykas pasilikęs (kažkaip) mano galvoje buvo nėrimas, bet vąšelis irgi nelabai lipo prie mono juodai nulakuotų nagučių. Buvau maištininkė, kuri nedarė namų darbų, bet kuriai sekėsi. Baigiau mokyklą, įstojau į universitetą ir maištavimas ir sielos neramumas didėjo. Užsiėmiau rašymu, kartais nunerdavau kokią neaiškią juodą nesąmonę, kurią ir užsivilkdavau (na, ji mažai mano odos dengdavo), bet vis vien džiaugiuosi, kad tada vis dar prisimindavau karts nuo karto vąšelį. Daug laiko plūduriavau savo juodose mintyse bei vienatvėje. Neturėjau jokio dvasinės ar fizinės ramybės... o po to sutikau Vilių...

Vieną dieną kambariokė pašaipiai pasakė, kad aš nieko nesugebėčiau nenerti ar sukurti kokio nors rankdarbio. Baisiai užsiutau. Grįžusi į savo kambarį susiradau vąšelį, kuris pagal jo naudojimo dažnumą, jau voratinkliais turėjo būti apaugęs, artimiausioje maximoje nusipirkau siūlų, silversity'je kabliukus auskarams, susiradau senas, indiško stiliaus apyrankes, pirktas sendaikčių turguje prieš gerą dešimtmetį ir nunėriau savo pirmuosius auskarus. Nėriau labai labai ilgai.... kokias tris valandas užtrukau prie vieno auskaro. Kai pabaigiau buvau jau pamiršus savo piktąją kambariokę ir jos pašaipas, buvau pamiršus, kad man skaudėjo suskirdusias rankas, kad dirbu vietiniame alubaryje ir kad man tenka aptarnauti visokius neaiškius žmogėnus, kad vis dar nesutariau su savo tėvais ir su savo sese buvau normaliai nekalbėjus velnias žino kiek laiko. Jaučiau tik tai, kad esu įsimylėjus Vilių... jaučiausi rami ir pailsėjusi. Mintys tapo švaresnės ir gaivios. Jaučiausi kažką tikro pirmą kartą gyvenime padariusi. Tai nebuvo patys įspūdingiausi auskarai visame pasaulyje, bet jie padėjo man suprasti, kad noriu nunerti dar ir dar vienus. Ir nunėriau. Nusinėriau ir mitenes, savo skaudantiems delnams pridengti. Išmokau nupinti sapnų gaudykles. Nunėriau savo anytai skraistę ir taip toliau ir panašiai... Po kiek laiko mudu su Viliumi ir mūsų draugais apsilankėme Gyvosios Archeologijos dienose ir aš supratau ką iš tiesų aš norėčiau gyvenime veikti: gaminti stiklinius daiktus ir daiktelius, lieti, sukti karoliukus. Susižavėjusi stebėjau kaip iš stiklo šukės susukamas tikras karoliukas. Galutinai mečiau ir taip normaliai neįsibėgėjusias lietuvių filologijos studijas, kurios man visiškai neteikė jokio malonumo, o tik apmarino mano meilę skaityti knygas.

Dabar man 23 metai. Būdama 25 metų planuoju studijuoti stiklą dailės akademijoje Kaune. Beveik kiekvieną dieną aš neriu. Mokinuos lipdyti iš polimerinio molio, verti karoliukus, o artimiausiu metu planuoju pasiūti savo pirmąjį meškutį. Visiškai nieko neišmanau apie vilnos vėlimą, siuvinėjimą, knygų rišimą, dekupavimą, modelino lipdymą, mezgimą etc. todėl skaitinėju/žiūrinėju daugybę dienoraščių ir semiuosi žinių bei idėjų iš jų: tai vieninteliai mano mokytojai...
Negaliu atsigėrėti kaip nuostabiai siuvinėja Loreta iš Allthebeautifulthings, kokius mielus dalykėlius kuria Kristina iš Bukčiom ar kaip gražiai dekupuoja (ar gerai parašiau?) Mika iš Mikos kiosko. Tai buvo pirmieji mano atrasti dienoraščiai, kurie mane įkvėpė man dar labiau norėti kurti savo gyvenimą, kiekvieną dieną praleisti prasmingai. Dėka šių trijų moterų aš atradau daugybę kitų kuriančių žmonių. Ir kai svyra rankos ar niūrios imtys mane užplūsta, nes nesiseka rankdarbiauti, aš visada pasiskaitau ką jos rašo ir iškarto mintyse subrazda noras kurti.

Dabar esu atradusi savo sielos ramybę, savo gyvenimo tikslus ir siekius ir suprantu, kodėl man seniau taip nepatiko darbų pamoka mokykloje... nes maištauti prieš save, prieš pasaulį, prieš tradicijas, prieš šeimą, prieš patį gyvenimą niekada nebūtų suteikę tokio pilnatvės jausmo, kurio aš taip ieškojau, kaip man dabar suteikia Viliaus buvimas kartu, kai aš palinkus prie savo nėrinuko, klausausi kaip jis groja gamas, o siūlų kamuolį peša mūsų nuosava katė... Rankdrabiavimui ir tikrajai kūrybai ne maišto reikia, o skaidrių minčių bei laimės. Todėl būdama laiminga aš nunėriau jau daugiau nei šimtą auskarų, mitenių ir kitų meilų niekučių... ir dar daug daug aš jų sukursiu...

1 komentaras: