Kaip Vilius Aušrę vedė... kaip Aušrė už Viliaus tekėjo... ir gavosi VA.

Po labai sunkaus vakaro išaušo labai ankstyvas bei nervingas rytas. Paprastai man anksti ryte būna labai labai labai sunku keltis. Visada taip buvo. Metuose yra tik vienas rytas, kada aš savarankiškai ir su didžiuliu noru keliuosi iš lovos - tai yra Kalėdos. Bet šis rytas pranoko net Kalėdas. Atsibudau apie 5:30. Kadangi nakvojau pas tėvus, tai kokias tris valandas daugiau nieko neveikiau tik kasiau Frederiką (savo buvusi katiną). Po to pusryčiavau, maudžiausi, bandžiau klausytis muzikos, žiūrėti televizorių... o aplink mane virė veiksmas: mama su tėčiu ruošė namus, tuoj tuoj atvykstantiems svečiams, gamino valgyt... o aš sėdėjau ir laukiau. Pamažu išsidžiovinau plaukus, pasidažiau, ginčijausi su mama, sese, buvau nufilmuota atvažiavusios tetos... ir galų gale apsivilkau savo suknelę. Tada parašiau Viliui, kad jis jau gali mane pasiimti... ir į mano tėvų mažutėlius namus prigužėjo dar daugiau žmonių: Viliaus tėvai su jo broliu, mudviejų draugai bei liudininkai Valdas su Elena... papuošiau Vilių gvazdiko žiedu (aš jiems alergiška, bet tai pamiršau floristei pasakyti, o ji man visą puokštę surišo su baltais gvazdiko žiedais) ir mes iškeliavome į Rotušę...
Atvirai pasakius negalvojau, kad tai taip greitai praeis: vos tik spėjom įžengti į salę, o jau bučiavau savo naujai iškeptą vyrą ir šypsojausi fotografui. viskas atrodė maždaug taip:

 

  

  

  

  

  

Labai džiaugiuosi, kad nepaklausėm rotušėje dirbančios moters, kuri mums viską aiškino dėl ceremonijos tvarkos bei fotografavimo, ir neužsisakėme kvarteto, kuris būtų grojęs "meilės melodijas". Ji mus tikino, kad neužsisakę gyvos muzikos, laiptais aukštyn/žemyn būtume lipę visiškoje tyloje.. bet skambėjo įrašas. Aišku tai buvo Mendelsono maršas, kurio mudu taip nenorėjome, nieko čia nepadarysi. :)

O lauke buvo baisiai šalta. Pūtė švarbus vėjas, kuris per mano kuklų paltuką tiesiai kando į odą. 

 

Todėl išgėrę po šampano taurę, mes išskubėjome sušilti į kiniečių restoraną. Panda mūsų mėgstamiausias restoranėlis Kaune, todėl mes buvome jau iš anksto rezervavę staliuką. Vos ten nuvykome iš karto pageidavome gauti karštos sriubos. Po to ragavome dar nebandytus patiekalus (jų jau mažai meniu belikę) ir mėgavomės ramybe, kurią pajautėme (bent jau aš) pirmą kartą per visą savaitę. 

 

Po labai sočių ir skanių pietų mes išskubėjome atgal į mano tėvų namus, kur mūsų laukė vestuvinio torto valgymas. Tėvai nebūtų tėvai, jei nebūtų raginę mus dar valgyti, bet mes apsiribojome tik labai skaniu tortu, kurį užsakė nedidelėje konditerijos įmonėlėje.  Pasėdėjome, pašnekėjome su svečiais ir išvažiavome į kitą gatvės pusę namo. Ten manęs laukė maloni tradiciją, kurią galėčiau puoselėti kiekvieną dieną. Ji atrodė taip:

  

  

  

Namie mūsų jau laukė dėmesio išsiilgusi Mėja, kuriai parsineštos gėlės sukėlė didelį susidomėjimą. 

 

Tada kaip tikra šeima mes visi trys (Vilius, aš ir Mėja) nusprendėme nusifotografuoti. gavosi taip (reikėjo užuolaidą pataisyti.... :o):

 

  

Po to mes persirengėme kur kas patogesniais drabužiais ir išlėkėme truputį pašėlti. Sušokom ir pirmąjį vyro bei žmonos šokį. Nuotraukos ar video nėra, bet tai visada bus mūsų širdyse. Taip baigėsi diena, kai iš dviejų gavosi VA. 

 

P.S. O čia buvo mano vestuvinė puokštė.