Vestuvės Nr.1: paskutinis vakars prieš...

Gruodžio 5 dieną, t.y. ryt, aš iš panelės tapsiu ponia... norėjau šio vakaro įrašą padaryti itin optimistišką  bei džiugų... bet esu labai pavargus... nuo įtampos, reikalavimų, klausimų, skubėjimų, neišsimiegojimo... net vienatvės, kuri užvaldė pastarasias kelias savaites, nes nebeįmanoma pabūti kartu su mylimu vyru net penkiolikos minučių, nesprendžiant kokių nors problemų arba nelinkint jam labanakt... o aš įsivaizdavau viską kitaip... visiškai...
Aš ir Vilius prisiekinėjome, kad tekėsiu/ ves tik po vieną kartą gyvenime... bet likimas iškrėtė mums pokštą... tokį labai riebų sakyčiau... net spreangų, kaip dabar pagalvoju. Mudu nusprendėme tuoktis evangelikų liuteronų bažnyčioje, nes Vilius liuteronas (na, aš tai tradicinė katalikė) ir tapti jam kataliku tiesiog mums yra pernelyg brangu... bet pasirodo, mums pirma reikia susituokti rotušėj (to mes labai labai nenorėjome)... galvodami kaip šią iškilusią problemą išspręsti kuo greičiau ir kuo neskausmingiau mūsų piniginei bei nervams mudu nutarėme tuoktis žiemą, viduryje savaitės, be jokios puotos, be jokių svečių ar sveikintojų, tik su liūdininkais ir kuklias pietumis mūsų pamėgtame kiniečių restoranėlyje... bet: rotušėje neleido tuoktis eilinę dieną (nes tik mes vieni tą dieną tuoktumėmės), todėl teko vestuves nukelti į šeštadienį, neradau kuklios suknelės, tai teko nuomoties ne tokią ir kuklią (na, čia nieko blogo, tik gaila sugaišto laiko ieškant suknelės), sugadinom (gal labiau aš) ne vieną tūkstantį niauronų, kol suradom tinkamą aprangą Viliui, vietoj labai kuklių ir intymių vestuvių mano tėvai savo namuose visą tradicinį balių iškėlė, teikdami, kad tai tik kuklus pasisėdėjimas, o mūsų pasveikinti ateis net apie 35 žmones, kai turėjo ateiti apvalutis 0... o be to man teko iškęsti dalį idiotiško bernvakario, į kurį aš buvau nutįstą (????????????????), susigadinau prieš vestuvinę nuotaiką ir dabar noriu tik karštos vonios, banalaus filmo ir kad rytojus kuo greičiau praeitų, nes jaučių artėjantį rytojaus migrenos priepolį...

Argi žmonės negali nesikišti į kitų žmonių santykius, bent jau pabandyti paisyti poros, kuri beveik du metus jau gyvena kartu, nuomonės bei norų? Argi taip sunku gerbti tai, ko jaunavedžiai nori ir pasilaikyti savo nuomones bei pageidavimus sau? Dabar man atrodom, kad nereikėjo niekam sakyti (išskyrus liūdininkus), kad mes šį gruodžio šeštadienį tuoksimės ir atšvęsti šią progą taip kaip mudu norėjome...

Aš jau dabar esu pavargus nuo viso šito erzelio: tai kas bus birželį, kai mes tikrai nemažas vestuves ruošimės išekelti... argi tada po visko mudviem prireiks ne medaus mėnesio, o nervų rebilitacijos atitinkamoj įstaigoj? Juk mes tenorėjom atšvęsti mūsų meilę vienas kitam...

P.S. Kam bus įdomu kuo visa tai baigėsi. palaukit pirmadienio...
 P.P.S. O apskritai kas nors tai skaito be mano vyro ir sesers?