Isle of Man: apie šaltą lietų.

Kaip jau esu minėjusi, man ir Viliui būtina bei malonu kažką naujo sužinoti, patirti, pamatyti, todėl po vienos nieko neveikimo dienos, mudu nusprendėme toliau tęsti salos apžiūrą ir iš pat ankstasu ryto patraukėme į Laxey. Į šį miestelį sumanėme važiuoti ne autobusu, o senoviniu elektriniu traukiniu. Ir nors oras nežadėjo nieko gera, mes vis vien buvome ryžtingai nusiteikę. Atėję į stotelę, iš kurios turėjo mūsų transporto priemonė pajudėti mes supratpme, kad šiandien lietaus tikrai neišvengsime, bet stengėmės vis vien būti nusiteikę optimistiškai. Kol laukėme traukinuko aš susidraugavau su Čerliu. :)

 

Į traukinį įsėdome jau daug maž sušlapę, bet vis dar nepraradę ryžto pasivažinėti dar vienu, į kalnus vežančiu, traukiniu bei pamatyti didįjį vandens ratą. Kelionė traukinuku tikrai buvo smagi. Elektrinis traukinys daug tylesnis, gal kiek greitesnis, nei jo kolega garo traukinys, ir beveik visą laiką mes važiavome pakrante, kur galėjome mėgautis nuostabiais vaizdais į jūrą. Bet atvykus į Laxey gera nuotaika pamažu pradėjo sklaidytis. Visų pirma lietus vis labiau ir labiau purškė, ne lijo bet purškė. Visų antra, sužinojome, kiek kainuoja pasivažinėti kalnų traukinuku... po 17svarų kiekvienam, mums pasirodė per prangu.. tad mūsų kelionė į kalnus buvo greitai greitutėliai išbraukta iš mūsų planų sarašo. Bet mes vis dar nebuvome praradę vilties apžiūrėti didįjį vandens ratą. Tad nors ir purškiant bjauriai šaltam lietui mes apžiūrinėdami ištuštėjusį miestelį patraukėme ieškoti kelio link didžiojo vandens rato.

Beieškodami didelių dalykų dažniausiai randame mažus, bet ne ką prastesnius. Štai ir mažesnysis Laxey vandnes ratas. Aišku čia tik kopija, bet vis vien įspudingai atrodo.

Kai jau tolumoje mes išvydome mūsų kelionės tikslą, lietus buvo gerokai įsismarkavęs ir mes pradėjome žvalgytis, kur čia bent truputį išdžiūti bei išgerti karštos arbatos, kurios mums taip labai reikėjo. Įkišome nosis į vietinę užeigėlę, bet ji buvo sausakimša, todėl arbatos susiradome vietiniame suvenyrų kioskelyje-parduotuvėlėje. Seniai arbata tokia skani nebuvo. Kiekvienas gurkšnis gaivino mūsų mintis bei sužvarbusisu kūnus. Čia pat mes iš labai malonios moteriškės sužinojome, kad pėsčiomis iki didžiojo vandens rato mus truks daugiau nei pusantros valanodos eiti, o lietus vis labiau ir labiau smarkavosi, tad mudu nusprendėme eiti į autobuso stotelę ir važiuoti atgal į Douglas'ą. Mūsų visus planus nuplovė prakiuręs dangus, bet mes vis dar tikėjomės, kad ši diena bus puiki, tad vietiniame mėsos turgelyje mes įsigijome dešrelių, parduotuvėje alaus bei daržovių, ryžių ir grįžę namo nuspendėme pasiruošti skanią vakarienę. Bet... dešrelės buvo klaikios. Jos visiškos nebuvo mėsiškos ir net virimas aluje jų nepagerino. Ryžiai irgi buvo kažkoki keisti, o daržovės irgi galėjo būti sodresnio skonio. Bet gal maistas buvo neskanus dėl to, kad jaučiausi peršalus.. gal. Lietus vis dėlto padarė savo ir diena nebuvo tokia jau linksma, kokios mudu tikėjomės. Tad vakarui dar vienas filmas prieš miegą ir daug poilsio.