Isle of Man: čiuku čiuku traukinuku.

Galų gale sulaukėm TIKRAI laisvos dienos, kai nebus JOKIO koncerto ir nereikės NIEKUR skubėti. Tokia įpatinga proga Vilius, aš ir Ignas nuprendėme pasivažinėti senoviniu gariniu traukiniu, tad atsikėliau (ir vėl) pirmoji bei prižadinau vaikinus, papusryčiavome ir sparčiu žingsniu nuskubėjome į stotį, iš kurios netrukus mes išvažiavome pasivažinėti traukinuku iki vietinių pamėgto kurortinio miestelio Port St Mary. Patogiai įsitaisėme beveik autentiškoje traukinio kupe ir jusdami kaip ne itin greitai puškuoja traukinukas mėgavomės kelione.

Smagiai pasivažinėję, mes atkeliavome galutinę stotelęm esančią jau minėtame Port St Mary. Nieko negaišdami nusprendėme apžiūrėti šį miestelį.

Miestelis labai tvarkingas. Papludymys pritaikytas šeimoms su mažais vaikais, kurių čia tikrai netrūko. Netrūko ir pramogų mažiesiems, o jų tėvai tiesiog tingiai voliojosi ant smėlio arba maudėsi ledinėje jūroje (vietiniai tikrai yra atsparesni šalčiu  bei žvarbiam vėjui, nes mes visą laiką vilkėjome paltus, kai tuo tarpu jie vilkėjo tikrai vasariškus drabužius ir atrodė, kad net nejaučia viską kiaurai košiančio ledinio vėjo). Bet miestas tikrai nepasiruošęs sutikti jaunų žmonių ir nepasiūlo jiems jokių pramokų.. na, nebent vietiniu bariukus, kur gali prisigerti vietinio alaus... bet ką daryti, jei prisigerti nenori? Tai pavaikščioję paplūdymu, mes nusprendėme važiuoti į Douglasą ne pačiu paskutiniu traukiniu, bet į jį pavėlavome vos penkiolika minučių, todėl priverstinai įstrigome čia dar pusantros valandos. Tai nieko nelaukdami patraukėme į vietinį muziejų: nieko ypatingo, bet ten bent šiek tiek turiningiau praleidome penkiolika minučių.

Atidžiau apžiūrėję šios dienos transporto priemonę, įsigiję siuvenyrinį pirkinių maišelį (jų niekada nebūna per daug), vietinėje vaistinėje galų gale įgijome Viliui akinius nuo saulės, o tai niekaip nerasdavome tokių, kokie patiktų ir tiktų mano išrankiąjam vyrui.

Trumpai pasivolioję ant pievutės, mes Igną palikome pasinėrusį į mobiliojo interneto malonumus, o patys išėjome ieškoti ledų, nes nieko nėra geriau, kaip ilsėtis valgant skanų maistą, ypač jei tas maistas yra desertas.
Suvalgę tikrai skanių vanilinių ledų, mes galų gale sulaukėme kelionės atgal į Douglas'ą. Šį kartą teko kupe dalintis su mažais vaikas bei juos prižiūrinčiais žmonėmis, tada mes ir supratome, kad mes esame vieninteliai ne pensijinio amžiaus ir ne tėvai su mažamečiais visame traukinyje. Tokia vat kelionė gariniu traukiniu. Bent kartą gyvenime verta juo pasivažinėti, rekomanduočiau visiems, kuriems laisvalaikį norisi praleisti veikiant nieką, tiesiog sėdint bei mėgaujauntis vaizdais per traukinio langą. 

Na, o vakarą praliedome itin banaliai: tiesiog sėdėjome ir žiūrėjome filmą, valgėme bei ėjome anksti miegoti. Kaip aš buvau to pasiilgusi.. tad galiu teikti, kad diena buvo net labai sėkminga. :)