Isle of Man. Du skrydžiai per parą! OMG!

Kur buvus, kur nebus štai jau vasarą atbėgo ir į mūsų kiemą. Ir prasidėjo ji ne bet kaip, o su lagaminais rankose. Jau kurį laiką The Moon Band planavo koncertinį turą į TT festivalį, vykstantį Isle of Man, arba kaip vietiniai sako/rašo Manx. Apie kauniečių grupę, dalyvaujančią TT festivalyje, parašė net laikraštis.

O dažniausiai kur The Moom Band'as, ten ir aš (gal reikėtų sakyti, kur mano vyras ten ir aš), tai ir aš kartu su jais keliavau. :)Tai gi susikrovėme daiktukus, nusiteikiame permainingam salos orui ir išvažiavom tyrinėti Vieno žmogaus salos (ar kaip ten lietuviai verčia), palikdami Mėją ilgesingai žvelgti per langą.

O aš nepaminėjau, kad paniškai bijau skristi? Na, ne tik skristi, bet ir ant taburetės užsilipus man galva nuo aukščio svaigsta... o kaip tik pirmą kelionės dieną į salą nusimatė net du skrydžiai. Vilius dar nebuvo susidūręs su mano lėktuvofobija, todėl jam buvo gerokai aplamdyta ranka, kol mes pakilome ir skirdome į Liverpulio oro uostą. Ten mes turėjome beveik visą dieną laisvo laiko, tad nusprendėm pasižvalgyti po miestą. Prieš išskrendant pasitikrinom orų prognozę, kuri pranašavo tik 13laipsnių šilumos bei vėją, todėl kaip reikaint apsirengėm, kad tik nesušaltume. Bet orų pranašavimo tarnyba suklydo ir Liverpulį glostė įkaitę saulės spinduliai. Buvo karšta, bet mes ryžtingai stengėmės kuo daugiau pamatyti per tą trumpą pusdienį.

Bevaikštinėdami aptikom antikvariatą, Vilius įsigijo kelias monetas. Po to teko ieškoti autobuso atgal į oro uostą. Aišku įsėdom į tą, kuris važiuoja per visą miestą, bet tikrai nesigailėjom, nes galėjo apžiūrėti (kad ir pro autobuso langą) miesto gyvenamuosius rajonus, kurie tapo tarsi saldainiai akims: man taip patinka angliški pastatai, jų stilius bei spalvos. Ech.. O po to vėl visos orouostinės procedūros.. ir lėktuvas. Šį kartą mažesnis, labiau tarškantis bei drebantis ir daug baisesnis. Kaip gerai, kad skrydis buvo trumpas... Ignas, The Moon Band'o vokalistas, pasakojo, kad dažniausiai saloje būna itin prastas oras, bet kaip ir kiti tos dienos oro spėjimai buvo visiškai pro šalį ir mus pasitiko ramus, giedras, saulėtas oras, į kurį jau smelkėsi vakaro gaiva, o prisėdus ant suoliuko laukti autobuso, taip ir norėjosi nusnūsti čia ir dabar.

Važiuodami (ir vėl) pro autobuso langą gėrėjomės nepakartojama salos gamta ir su nekantrumu laukėme, kada galėsime ją apžiūrėti. Dar tą vakarą susipažinome su merginomis, pas kurias teko pagyventi, užkandome, pasivaikščiojome ir griuvome į savo lovas netekę visų savo jėgų.