Apie naujas pradžias.

Visi mes turime tam tikrą saugomo zoną, kurioje nebijome apnuoginti savo sielos, kur nebijome tapti tokiais, kokiais mes norėtume būti. Vieniems tai namai, dar kitiems darbas... na, o mano apnuogintos sielos zona yra priešais fotoaparato objektyvą. Fotografuodamasi aš jaučiuosi visiškai laisva. Nuo manęs nukrenta visi kasdienybės pančiai, visi suvaržymai. Tada aš tampu graži, savim patenkinta moterimi, kuri ne tik nori, bet ir gali viską. Tik ten jaučiuosi savimi. Manęs niekada taip neišlaisvino net Vilius. Net prie jo aš save suvaržau, suspaudžiu į rėmus, kuriuos sukalė visuomenė, šeima ir net mano pačios vyras. Neslėpsiu, kad dėl Viliaus aš daug ko atsisakiau. Ir vienas tų dalykų yra laisvės pojūtis fotografuojantis. Pastaroji savaitė atskleidė daug dalykų, kurie slėpėsi šešėliuose.. todėl ir aš nusprendžiau daugiau šešėlyje nebesėdėti. Pavargau būti matoma kaip tvarkinga, klusni namų šeimininkė, kuri niekada nelėkė per pasaulį pakėlus sparnų, kuri niekada nebuvo išsilaisvinus nuo visų suvaržymų ir buvo tiesiog savimi. Labai pavargau. Aš nebežinau koks bus mano rytojus. Juo labiau nebežinau ką veiksiu už mėnesio. Nieko nebežinau. Absoliučiai. Ir pavargau sėdėti ir laukti. Todėl bent jau vieną akmenį nuo savo širdies šiandieną nuritinu ir tikiuosi, kad tai bent šiokia tokia pradžia...

Nuotrauka Žilvino Valeikos