Apie vakar.

Dundanti šiluma užliejo rankas. Jos vėl prakiuro, kai pabandžiau pagirdyti kūną. Raidės šokinėja it pašėlę, o mintyse keista ramybė. Šiandienos bijota, bet tikrai nevertėjo to daryti. Juk ne visi žmonės kandžiojasi. Gera tai suvokti. Mano atmintyje ši diena bus visada vyšniuota. Pamažu realibituoju nemėgiamybes ir viliuosi, kad ir rytoj švies saulė mano danguje. Dabar tereikia įprasminti savo veiksmus.. kaip man trūksta pasaulio pritarimo. Stumtelkit mane nuo šakos, kad bent galėčiau pabandyti skristi. Juk dabar mano sparnuose vorai audžia ploniausio šilko audinius. Norėčiau bent kartą skirsdama nebebijoti nukristi. Taip, mūsų klaidos padeda mums tobulėti. Jų dėka išmokstame klausti ir net klausyti. Tada mums būna suteikta galimybė pažinti net ir tuos, kurie tik raidėse gyvena. Tai darydami mes raštui suteikiame balsus, o paveikslėliams judesius. Šiems veiksmams prireikia daug drąsos. Mes tai darydami rizikuojame ir tai nevisad buvo atliginama. Bet tik ne šį kartą. Net drebulys širdies pašonėje ir egoistiškas noras laistytis nuosavais žodžiais nepakišo kojos. Ir tada už dosnumą atlyginama dosnumu, už draugišką šypseną - šypsena, o ir apkabinimas nebetampa toks gąsdinantis. Ir laikas tampa niekšingai trumpas, o kūnas pavargimą kyšteli panosėn tik tada, kai ištiesi kojas lovoje. Gera buvo diena. Bent man. Vyliuosi ne tik man. Patinka man net ir tyliai dundantys traukiniai.

P.S. Tekstas pradėtas rašyti vakar traukinyje, o užbaigtas šį vakarą. Seniai kažką panašaus rašiau. Ir piešiau seniai, o šiandien net du paveiksliukai gimė. Gera truputį iškišti nosį iš nuosavo kiemo ir bendrauti ne tik su katėm. :D Ačiū Ingai ir Aurelijai. Jūs nuostabios. ;D