Hachiko ir kas naujesnio. :)

Neslėpsiu: ką tik žliumbiau kaip reikiant. Ašaros papsėjo pačios... mat žiūrėjau filmą apie Hachiko. Vilius nuėjo miegoti, o aš nusprendžiau pažiūrėti šį filmą, suvalgyti vieną kitą suledijusią slyvą ir pabaigti perdaryti savo seną megztinį. Filmas pažiūrėtas, slyvos suvalgytos, na, o megztinis vis dar ramiai sau guli ant mano darbo stalo. Jaučiu, kad taip jis pragulės iki ryt ryto. Atrodo nieko ypatingo, tik filmas apie labai ištikimą šuniuką, bet.. mane supras visi gyvūnus auginantys šeimininkai ir ypač tie, kurie bent kartą gyvenime yra netekę savo augintinių. Na, arba aš labai labai jautri esu. :)



Nerekomenduoju "rimtų" filmų gerbėjams, kuriems banalūs filmai yra laiko švaistymas, bet man atėjo toks metas (turbūt senstu :D), kad nebesinori protą pkraunančių filmų ar knygų. Vietoj jų aš mieliau žiūriu kažką mielo ir nueinu į kokią rimtesnę parodą, kad nepatapčiau visiška namų šeimininke. :D (na, muilo operų nežiūrėjau, nežiūriu  ir tikrai nežiūrėsiu..)

O kas šiaip naujesnio Dreisenos fronte (jei tik kam įdomu)? Pavasarį ir rudenį man smarkiai išsiderina miegas ir aš galutinai sumaišau dieną su naktim, todėl praeitą savaitę jaučiausi labai pavargus ir nieko nenorėjau daryti. Šią savaitę stengiuos sureguliuoti savo miego ritmą, todėl einu anksčiau miegot. Dar gavau dovanų, bet pirma noriu dovaną tinkamai nufotografuoti, kad matytųsi visas jos gražumas. :) Be to recycle'inau vienuolika savo senų megztinių: devyni pataps pagalvėm, o du bus pernerti į sijoną (bent taip suplanuota). Taip pat susiuvau DAUG drabužių, kuriems reikėjo vos kelių minučiu, kad būtų pataisyti, bet aš tas pelėdžiukas, kuriam vis šoną, snapą, koją skauda ir vis atidedu rytojui.. taip rytoj rytoj prisikaupė tikrai nemenka krūvelė darbelių, bet savim pradedu džiaugtis, nes ta darbų kalva pradėjo atrodyti įveikiama. :) Šiaip daugiau ar mažiau gyvenimas stumiasi į priekį ir net aš pradėjau jausti artėjantį pavasarį. Sekmadienį (turbūt kaip ir visi) džiaugiausi pirmu ilgesniu pasivaikščiojimu šiais metais, nes žiemą privengiu rodytis lauke, ypač kai drėgmė ir vėjas skverbiasi į mano kaulus. Tikiuosi atrasti daugiau jėgų prisėsti kažką daugiau nei tik pabumbėjimus čia parašyti. :)

 

O čia mano gražioji mama ir mano gyvenimo šuo Mikė. Labai ilgiuosi šio nuostabaus šunelio.

P.S. Kas nesuskubo sudalyvauti mano rengiamose atiduotuvėse, kviečiu paskubėti ir jose sudalyvauti: liko tik savaitė!