Vakar ryte Rankų darbo gyvenime skaičiau apie taupymą. Parašiau tikrai ilgą komentarą, bet jis "atsisakė" pasisklebti ir išnyko amžiams. Skaityto teksto nekomentuosiu iš naujo (kas nelemta, tas nelemta), bet taip iš galvos man ir neišėjo tas pagalvojimas apie taupymą.
Balandžio mėnesį išsikėliau sau daug neįveikiamai atrodančių tikslų, kuriuose dabar esu įklimpusi. Jie judėtų daug greičiau, jei ne daugybė gimtadienį, sukaktuvių, Velykos ir net gi vestuvės nelauktų tarp balandžio 12dienos ir gegužės 19dienos. Ai, dar kaip tik Hanza dienos Kaune vyks gegužės 19-22dienomis. Plius pora pažįstamų laukiasi ir norisi joms ką nors gražaus padaryti. O kur dar šiaip susitikimai su išsiilgtais žmonėms, šylančio oro pagundos etc. Atrodo visas pasaulis susimokė prieš mano planus užbaigti daug pradėtų darbų ir galų gale padaryti tą nelemtą pavasarinį tvarkymą. :/ Bet kur čia pasislėpes taupymas? Va, sėdėjau ir ardžiau vakar visą vakarą senas kepures-megztinius-riešines, kad kaip nors prasimanyčiau siūlų. Buvau sukaupusi tikria nemanką maišą senų mezginių, kurių nebenešiojau, bet ir išmesti gailėjau. Apskritai aš niekada nieko neišmetu, jei tik yra bent menkiausia galimybė kur nors tai panaudoti. Ne todėl, kad man būtų gaila tų senų, nebereikalingų daiktų (kažkiek tikrai labai gaila), bet todėl, kad negaliu sau leisti elgtis kitaip. Kažkada aš buvau labai netaupi, netgi švaistūniška. Uždirbti pingai dingdavo iš mano piniginės akimirksniu. Išleisdavau totaliems niekams. Na, o dabar, kad galėčiau panerti, sėdžiu ir ardau senus mezginius. Gyvenimas tikrai kontrastingas niekšelis. Va, noriu naujo kilimo kalidoriuje, nes grindys mūsų nuomojame bute tikrai nėra pačios gražiausios, tai teks pačiai pasidaryti jį: jau stovi dar vienas nemenkas maišelis senų drabužių, kurie bus sukirpti juostelėmsi ir supinti į kilimą. Laukia užknisantis darbas, bet geriau tą 150lt, kuriuos išleisčiau kilimukui, išleisti daiktui, kurio pati nepagaminsiu (pvz. veikiančiai lempai kalidoriuje). Gyvenimas priverčia taupyti, bet dar blogiau, kai taupyti nėra iš ko. Turim mes tokią varlę-taupyklę. Ji išdidžiai dėvi mano labai senus akinius nuo saulės. Ši varlė kaupia pinigėlius Kalėdiniai eglutei, kad galėtume ją leisti sau nusipirkti. Dar kartais Varlė mus paremia, kai piniginėj šilpauja vėjai, o valgyti labai norisi. Ne, mums netenka niekada badauti. Abudu turim tėvus, kurie visada aprūpins bulvėm ir pieno produktais, o kartais palepins net ir mėsa. Ir šiaip išmokau maisto atsargas kaupti. Visda prie progos prikišu į šaldiklį mėsos ir daržovių, o vasarą planuoju dar daugiau gėrybių kišti į stiklainius. O sakiau, kad niekada to nedarysiu. Dar sakiau, kad man šviesaplaukiai-mėlynakiai nepatinka, o žiūrėkit už ko ištekėjau. :D
Aš labai noriu gražiai gyventi. Dar labai noriu užsiimti visokiais rankdarbiais... bet čia vėl susiduriam su tuščios piniginės sindromu. Varvinu seilę skaitydama dienoraščius apie rankdarbius, madą, maisto gaminimą, interijero grožybes... kai ten paskelbia kokias nors atiduotuves, iš karto nedvejodama ten registruojuosi ir krykštauju, kai laimiu (pfiu pfiu pfiu per kairį petį, man sekasi). Ir prisiekinėju, kad vieną dieną ir sau leisiu išbandyti visus tuos rankdarbiavimo būdus, kurie taip mane traukia, gaminsiu pyragus, kepsiu sausainius daug dažniau nei dabar, o mano namai ir pati aš būsiu pasipuošus. Ir savo kantrųjį, nuostabujį vyrą papuošiu. O dabar ardau karoliukus nuo senų drabužių, karpau juos skiautelėm, mezginius ardau ir perneriu, o kas nesiardo, tai pasiuvu pagalvėles (bet tik dvi galėjau iki galo pabaigti, nes į kitas nieko neturėjau prikišti). Ar elgčiausi kitaip, jei galėčiau visa tai tiesiog paprastai susipirkti? Nežinau.. gal ne.. tik priemones tiems mano projektėliams pasirinkčiau labiau jiems pritaikytas, kokybiškesnes nei dabar turiu. Gyvenimas yra klastingas, bet ta jo klasta paslepia tokias pamokas, kurias išmokę mes pamatome kitokią daiktų vertę. Tada net nukirptas siūlgaliukas, kurį 99% žmonių išmestų, dedamas į maišelį ir būna panaudotas vietoj kamšalo, nes siūlgaliukas prie sliūgaliuko ir šis tas džiuginančio gali gautis.
Per šiuos tris metus aš supratau, kad taupymas nereiškia skurdumo. Tai nereiškia, kad prasčiau gyveni. Bet, kai esi priversta taupyti, pradedi vertinti kiekvieną centuką, besivoliojantį ant žemės, kiekvieną turimą daiktelį ir kiekvienas naujumas nuosavame gyvenime tampa didesniu ar mažesniu stebuklu. Taip gyvendama išmoksti ir priimti, nesijausdama paprašaika-vargšelę, ir duoti, pasijusdama turtinga ne pinigine, o siela. Mano piniginėj švilpauja vėjalis, bet aš anaiptol nesijaučiu neturtinga. :)
O dabar einu skydamarių naikinti nuo savo gėlių, nes bjaurybės joms gyventi neduoda. :/
P.S. Kas dar nesuskubo sudalyvauti atiduotuvėse, tai paskubėkit: liko visai nedaug laiko. ;) Ketvirtadienį bus paskelbtas laimėtojas. ;)
Viskas, ka rasei, tikrai iki skausmo pazistama. BEt nesigailiu, kad tas laikotarpis buvo. Uztat apturejom du labai svarbius dalykus : pirmiausia visa tai praejom, gal nevisada su pakelta galva, bet praejom ir su vyru tapom nerealiai artimi ir tikra gera stipri komanda, galinti iveikti viska. O antra - pagyvene taip, galu gale supratom, kad taip gyventi daugiau nebenorim ir dantim, nagais ragais kibsim i gyvenima, kad turetumem daugiau. Zodziu, gyvenimas apspardo, bet svarbiausia - rasti jegu, atsikelti ir keliauti toliau. Todel linkiu, kad kuo greiciau prasidetu kitas gyvenimo periodas :) Daryk viska su meile - kad ir ta kilima, kuris dar nepradetas, o jau apburbetas:P
AtsakytiPanaikintiIr dar - parasyk man laiskuti (adresas mano bloge). Turiu nemazai visokiu geriu/ priemoniu/ siulu ir pan, kuriomis mielai pasidalinciau. Tik nezinau, ko noretum ismokti ir ka megsti
Auksaranke, labai ačiū. :) Manau, kad daugelis jaunų šeimų pradeda taip savo šeimyninį gyvenimą. Mudu ne išimtis. Aš tikrai nesiskundžiu, kad mus taip gyvenimas išbando. Kartais net nenorėčiau, kad viskas jau būtų pateikta "ant sidabrinės lėkštutės". Mudu su vyru irgi tampam artimesni, geresni draugai, kai reikia išspresti kokią nors buitinę dilemą, o išsprendus ją, taip malonu būna, taip gera.:) Ir stengiamės visaip kaip, kad tik geriau gyventume, nuo pirmų dienų stengiamės, nes nuo pat pradžių žinojome ko tikrai labai norime. :)
AtsakytiPanaikintiO kilimas bus su meile nupintas, bet apibumbėtas buvo vien dėl to, kad esu jau panašų dalyką darius ir žinau koks tai vargas. :D Ir šiaip aš į kiekvieną smulkmenėlę labai daug meilės bei pastangų įdedu, net jei to niekas ir nepastebi. :)
Kaip gražiai aprašei. Surijau tekstą. Kurk ir planuok, taip kaip tu nusiteikus ir taip, kaip darai...Na, linkiu kad taip pat kurtum ir planuotum, net pinigėliams leidus to nedaryti. Visas gyvenimo džiaugsmas kūryboje, dar geriau nebrangioje pinigais, o idėjomis...Dabartinis laikotarpis idėjas išlaisvins(svarbu jų nepamiršti), o kitas laikotarpis na nežinau, leis galbūt pakeliauti...Bet niekad neleisk pinigams uždusinti tavo idėjas, kurios atsiranda iš didelio noro turėti ir negalėti turėti....
AtsakytiPanaikintiaš taip džiaugiuosi tokiais zmonem, kurie moka viska panaudoti, suskaitau visus Do It Yourself blogus, nes mane stebina ir ikvepia kaip kartais is visisko nieko galima pasidaryti kazka grazaus ir net gausiai naudojamo. aš pati labai megstu rubus persiuti, perdaryti. Siaip turiu ir as kazko (karoliuku, siuliukų) kas galbut galetu tau praversti) reikia pasiknisti savuose aruoduose tik brukstelk adresiuka savo :)
AtsakytiPanaikintiRagaNaite, ačiū. :)Šiuo savo gyvenimo laikotarpiu aš supratau ko noriu iš gyvenimo: o gi noriu kurti nuosavomis rankomis. Noriu ne tik "liežuviu malti" ir iš to pinigus uždirbti, bet daryti gražius dalykus savomis rankomis. Kai tai darau, mano gyvenimas įgauna kitą prasmę - daug geresnę be igilesnę. :) O kai bus daugiau pinigėlių, tai juos tikrai išleisim nuosavam būstui ir kelionėm. :) Na, dar siūlams, kurie prieš tai nebūtų buvę senas megztinis, kad galėčiau sau sijoną nusinerti. :D
AtsakytiPanaikintiVioleta, ir tu sumanei mane sugraudinti? :} Jau Auksarankė savo dosnumu sugraudino.. Jūs nuostabios merginos. ;) Apkabinčiau, bet virtualiai nelabai išeina. :} Esu labai dėkinga už norą dalintis savo turimomis priemonėmsi su manimi. :}
Aš irgi skaitau DIY dienoraščius. Pati jau nemažai dalykų perdaraiu iš visiško neiko į tikrai naudingus dalykus. Tik kažkaip neįprantu fotografuoti. Kažkaip vis žadu, kad pradėsiu fotografuoti ir dėti į dienoraštį, o vietoj to kažką kitą einu meistrauti. :D
Aš negraudinu, aš pagalvojau, kaip faina būtų jei mano užgrūstus pamirštus dalykelius galėtum kaip nors panaudoti :) grįžus iš darbo prakuisiu savo buveines, pažiūrėsim, ką turiu.
AtsakytiPanaikintiNa, mane lengva sugraudinti. ;) Yapč kai kas nors malonaus nutinka, tai tos ašaros savaime nuteka. Verksniukė aš. :D
AtsakytiPanaikintiŠiaip aš būčiau tikrai dėkinga už tuos, tau nebereikalingus daiktelius: priglasučiau juos ir visus iki vieno suvartočiau. :D Nes kaip jau minėjau - aš tikrai NIEKO neišmetu, ką galiu kur nors panaudoti. :]