Apie gyvenimą.

Gyvenimas per trumpas, kad galėtum turėti daug, bet nevykusių draugų. Jis per trumpas ir mylėti  žmones, kurie tavęs nemyli. Ir tam, kad mylėtum nevisa širdimi. Gyvenimas per trumpas net valgytum neskanų maistą ar atsisakytum puikaus vyno taurės arba dar vieno sausainio su riebiu kremu prieš miegą, nors ir svorio jau priaugai. Ką jau kalbėti, kad gyvenimas tikrai per trumpas juo nesidžiaugti, nesistengti į jį kabintis ir iš kiekvienos dienos stengtis pasiimti viską, ką tik įmanoma geriausio, net jei tai yra visą dieną tiesiog narplioti siūlus (bet jei tai daryti TAIP gerai). Gyvenimas per trumpas, kad net liūdesys nebūtų gilus gilus kaip tik įmanoma, nes ir liūdesys kaip ir meilė turi būti išgyventas visa savo esybe. Ir ašaros turi būti nuoširdžiai, tyrai sūrios, nes tik tokios vertos gyvenimo. Ir pykti reikia labai labai, kai to tikrai reikia. Gyvenimas yra tikrai smarkiai per trumpas, kad atidėliotum, abejotum, bijotum. Bet niekada nereikia galėtis ko nors nepadarius, o juo labiau padarius. Ir net jei atsibundi ryte, o galva plyšta į tūkstančius gabalėlių, jei jautiesi apsunkus, pavargus, o namai atrodo lyg po karo, vis atsiranda kažkas gražaus, dėl ko verta šypsotis, nes šypsantis gyvenimas neatrodo per trumpas. Visas gyvenimo grožis, jo nuostabumas slypi paprastuose dalykėliuose, mažulytėse smulkmenosi, kurias reikia pajausti savo atvira, mylinčia širdimi, jas visas išgyventi ir tada gyvenimas tikrai nebus per trumpas.

Kitą mėnesį, tokiu metu, gyvensim 13 namų toliau link pakalnės ir per vieną aukštą pakilę aukščiau žemės. Aš turėsiu labai mažytę virtuvę, bet visai nemenką kambarį savo veikinėjimams irgi turėsiu. Ir net nereikės galvoti kaip viską sutalpinti, nes vietos liks dar ir šokiams. Pasveikinkis: mes radom namus. :}