O vasara buvo...

Daugiau mažiau mūsų vasara prasidėjo kraunant daiktus į dėžes ir laukiant didžiojo persikėlimo per trylika namų arčiau bažnyčios, bet vasara visada kviečia iškišti nosį iš kasdienybės ir leistis ieškoti didesnių ar mažesnių nuotykių. Jie prasidėjo nuo nedidukės kelionės į mano mamos vaikystės miestelį Vadžgirį. Ten mes aplankime giminės kapines, jau gerokai apleistą mamos senelės sodybą, o pakeliui sustojome pasisvečiuoti ir Smalininkuose.
Vadžgirys nelabai kuo išsiskiriantis miestelis-kaimas (tiksliai net nežinau), kuriame vienintelė bažnyčia pagyvina vietinę architektūrą. Visa kita jau kažkur matyta, bet kartu miela ir artima širdžiai. Negalėjau nenubraugti ašaros pamačiusi susigraudinusią mamą, kai bridome per kelius siekiančias žoles link jos vaikystės namų, ir žinant, kad seną sodybą butų buvę galimą išgelbėti, jei ne atsainus mūsų giminių požiūris...
Kadangi mano tėvai Smalininkuose lankėsi pirmą kartą, tai mes visi nuėjome prie senosios Vandens matavimo stoties ir ant pylimo, pasigrožėjom Nemunu, pasirinkome akmenukų. Smalininkai iš teisų be galo gražus miestelis, kurį vertą aplankyti, o ir nuveikti jame yra tikrai ką. Galima ir pajodinėti, ir su kartingais pasivažinėti, ir į muziejų nueiti, po parką pasivaikščioti, į medines skulptūras pažiūrėti, pasigrožėti senais vokiškais pastatais, pylimu, Nemunu etc. Gal kada ir išsamiau apie Smalininkus aš parašysiu.. :)

 

Senoji sodyba, aplink kurią kažkada augo dvidešimt keturi ąžuolai..

Senoji vandens lygio matavimo stotis Smalininkuose.

Sekanti mūsų "kelionė", buvo Viliaus išvajotos atostogos kaime. Niekam nepaslaptis, kad aš niekada niekada nesu atostogavus kaime... ir dabar suprantu kodėl: man norėtųsi daugiau veiksmo, daugiau veiklos, kartu su mylimu vyru pabūti, daugiau neįpareigojančios  laisvės, kai gali keltis kada nori, valgyti kada nori ir ką nori, mažiau baimės leptelti ką nors ne taip, kaip aš įpratus ir niekad nepasakys, kad tą ar aną aš blogai darau. Na, kaip jau supratot, man šios atostogos buvo nelabai pasisekę. Bet ko nepadarysi dėl mylimo vyro. Aišku prisivalgiau trešnių tiek, kiek per visą gyvenimą nebuvau suvalgius vienu sykiu. Bet tai tekdavo stovint prie medžio daryti, kai žvarbus vėjas šiurpindavo mano odą, o lietus pildavosi ant galvos, todėl daugiausiai laiko praleidau sėdėdama ir nerdama nėrinius naujiems namams, apie kuriuos nesiliaudavau galvojus nė akimirkos.. Aišku buvo gerų akimirkų, kai mes ėjome į mūsų busimų vestuvių vietą: ten aš net ašarą nubraukiau, bežiūrėdama į gražujį Nemuną ir galvodama, kad vieną dieną aš dar kartą šioje vietoje ištekėsiu už savo Debesų Žmogaus.. Na, dar šventėm jonines, bet taip labai jau kukliai, kad aš net šventinės nuotaikos nepajutau. Ir į Suvalkus važiavom, kur prisipirkau miltų ir raudonųjų lęšių, na, dar aliejaus gruzdinimui... Kuklios tos atostogos buvo. O po jų, mes iš karto pasinėrėme į gyvenimą tarp dviejų butų, tada nesijaučiau pailsėjusi dar labiau. Bet guodžiu save ta mintimi, kad dabar aš tikrai žinau, kokios yra tos atostogos kaime. :)

Ant šio smėlio iškyšuliuko mudu su Viliumi vieną dieną dar kartą susituoksime.

Stovėsime arti arti vandens ir arti arti vienas kito, nepaisydami vėjo ir žvelgdami į upę šalia kurios mudu abudu gimėme bei užaugome, nors iš esame kilę iš skirtingų miestų.

Mūsų kuklusis Joninių laužiukas, prei kurio pasėdėjom valandėlę ir nuėjome miegoti.

Nepaisant to, kad po grįžimo iš Molynės (t.y. kaimo kuriame praleidome savaitę), mes stačia galva pasinėrėme į kraustymasi, tapetų lupimą, sienų palopymą, tapetų rinkimąsi ir mąstymą kaip susidėliot daiktus namuose, kuriuose labai daug erdvės, bet nėra spintų, mes nepamiršome, kad turime ir savo draugus.. o ir jie nepamiršo, kad turi mus. :) Tai vieną saulėtą ir karštą savaitgalį mes susiruošėme važiuoti į Dzūkijos miškuose įsikūrusį kaimuką, pavadinimu Mardasavas. Nei Viliui, nei man Dzūkija nėra pažįstamas kraštas, todėl buvo gana keista važiuoti per miškus bėgančiu keliu, ir matyti tame pačiame miške įsikūrusius kaimukus. Į Mardasavą keliavome ne šiaip sau papramogauti, o pasveikinti vienos nuostabios dvimetės mergytės su gimtadieniu.Ten labai smagiai pavakarojome ir sekanti diena išaušo be galo karšta. Bet labai labai karšta. O aš vilkėjau ilgą džinsinį sijoną ir bliuzelę nuoga nugara, tada kartu ir kaitau, ir svilau savo pečių odą. Nepaisant to, kad mano apranga netiko tai dienai, mes labai smagiai pasibuvome: vaikinai žaidė futbolą, aš žaidžiau su mažaja šeimininke bei bendravau su jos mama, ėjome pasigrožėti Ūla, o pabaigai važiavome prie Lavyso ežero, esančio visai netoli. Mudu ten važiavome pirmą kartą (tikiuosi ir nepaskutinį), todėl negalėjom atsigėrėti vaizdu į Merkio slėnį, kylančiu vakariniu rūku, o mane penktą vlandą ryto pažadino ne kas kitas, bet milžiniškas paukščių choras, uždainavęs taip sutartinai vienu metu ir nutilęs taip pat vienu metu. Matyt paukščiai saulę sveikino. :) Čia aš supratau, kad poilsis kaime su draugais yra visiškai kitos, nei poilsis kaime su giminėmis. :}Norėtųsi daugiau tokių kelionių.

Na, ir tada atėjo Viliaus gimtadienis. Tai mūsų vidurvasario šventė, kurią dažniausiai stengėmės praleisti gamtoje. Kadangi Viliaus gimtadienis buvo viduryje savaitės, tai mes iš pradžių kukliai paminėjome jį mano tėvų sadelyje. Kaip visada mes sočiai ir skaniai pavalgėme, pažaidėme Uno... ir pradėjome ruoštis artėjančiam savaitgaliui, kuriam turėjom nuostabių grandiozinių planų...

...bet šiais metais pastebėjau, kad mūsų planus įveikia kiaulystės dėsniai. Mes sąžiningai visą mėnesį planavom Viliaus gimtadienį, galvojome kur būtų gerai nusivežti draugus, ką smagaus nuveikus, suvalgius, išgėrus, kur nakvoti etc. Ir nusprendėme, kad būtų labai smagu važiuoti palei Nemuną link Jurbarko, pakeliui apžiūrint vietines įžimybes: pilis, dvarus, piliakalnius. Po to pasivaikščioti Smalininkuose, gal prie Pašvenčio ežero nuvažiuoti, gal prie vieno iš daugybės karjerų, jei tik oras leis maudytis. Planavom, kad bus apei dvylika žmonių, plius minus dar du, todėl prisipirkom daug mėsos, kurią užmarinavau, daržovių (nes ne visi svečiai mėsą valgo), pasiruošiau gaminti daugybę tortų, desertų, gaminau užtepėles, o sekmadienio pusryčiams susiruošiau virti burokėlių sriubą ant laužo. Vilius nupirko daugiau nei trisdešimt litrų alaus... ir kai mes jau beveik viską buvo suruošę ir dar įpareigoję Viliaus jaunesnį brolį paruošti sodybą, kuriome ruošėmės nakvoti, vieni po kitų, mūsų svečiai pradėjo atsisakinėti, teisindamiesi, kad pamiršo šian ar ten savo mamą nuvežti, kad remontuoja namus ar kad kažką smagiau susiruošė dar veikti... taip iš dvylikos žmonių, norinčių atšvęsti Viliaus gimtadienį, liko šeši... ir kas blogiausia tik vienas automobilis. Nepamenu kada aš tiek daug keikiausi ir keikiau: juk niekaip nesutalpinsi šešių žmonių ir dar visų savo gėrybių į mūsų opeliuką, ir jokiais būdais nevažiuosi palei Nemuną, stoviniuojant prie vietinių įžimybių, jomis pasigrožėti... niekaip. Todėl penktadienio vakarą mano vyras ir aš atsisėdome, išgėrėme po stiklinę alaus ir spontaniškai išsprendėme mums iškilusią problemą: tiesiog per du reisus Vilius mus visus suvežios į Arlaviškes, o ten mes tiesiog kukliai ramiai atšvęstime Viliaus gimimo dieną. Kaip tarėme taip ir padarėme. Šeštadienį apie dvyliką valandą, mes, sukaupę geros nuotaikos likučius, važiavome į Arlaviškęs.. ir nors nebuvo taip, kaip planavome, bet buvo fantastiškai smagu: juk tie, kurie iš tiesų norėjo būti, jie ir buvo. Niekas negalėjo sugadinti mūsų visų puikios nuotaikos, o dar oras buvo kur kas geresnis nei mes tikėjomės, todėl mes pasistatėme palapines, įkūrėme laužavietą, pasitiesėm pledą ir pavertėm jį vaišėmis nukrautu stalu.. ir šventėme taip smagiai, kaip seniai to nebuvom darę. :) 

O sekmadienio rytą, aš kaip ir planavau viriau burokėlių sriubą (ne ant laužo, bet ant kepsninės), mes visi ja gaivinom "pavargusias" iš vakaro dūšias, maudėmės, galutinai nusvilome odą, po to važiavom į Kadagių slėnį, į Aukštapelkę, kurioje dar ir žygį per mišką įveikėme. Buvo daugiau nei smagu ir mes esam labai dėkingi tiems keturiems ištikimiausiesm, kurie niekada nenuvilia. ;]

Kadagių Slėnis.

Kadagių Slėnis.

 Mikė Pukuotukas dilgėlyne. per kurį mes bridome, norėdami pasiekti Girionis. 

Aš suprantu kaip mes ten patekome, bet ką čia veikė šis meškažvėris liks amžiaus paslaptis.

Liepa mums buvo labai  aktyvi. Nors mudu turėjome sąžiningai tapetuoti savo būsimąjį miegamąjį ir kuopti namus, mes nei vieno savaitgalio sąžiningai to nedarėms. 

Sekantis savaitgalis buvo ne toks saulėtas bei šiltas, bet mudu vis vien keliavome plaukti baidarėmis Verknės upe. Aš plaukti nemoku. Na, nebent kirvuku nerti į dugną. O ir baidarėm nei Vilius, nei aš nebuvom plaukę. Man buvo baisoka ir širdies glūdumoje aš būčiau mielai pasilikus tapetuoti, bet mano nuotykių ištroškusios mintys mane nugalėjo ir mes išvažiavome. Atvažiavome į labai gražią kaimo turizmo sodybą-stovyklavietę, kurioje viskas buvo sąžiningai ir tvarkingai paruošta atvykstantiems žmonėms: laužavietė, pavėsinė, kepsninė, malkos, vieta palapinėms, tualetai, vanduo ir net elektra, jei tik jos prisireikia. Visa tai įėjo į dviejų dienų pasiplaukiojimo baidarėmis kainą. Aišku šalimais stovyklavietėje įsikūrę kaimynai gadino nuotaiką garsiai leisdami muziką ir negražiai (koliodamiesi, gerdami, mušdamiesi, etc) trukšmavę iki pat šeštos valandos ryto. Nors vakarą praleidom labai smagiai ir jaukiai, bet naktį nepailsėje, ryte buvome truputį sudirgę, bet rytinė arbata pataisė nuotaiką ir mes susiruošėm pasiplaukioti. Mano dūšelė drebėjo iš baimės ir vis man rėkė, kad nori likt ant kranto, bet aš sukaupiau visą zuikiško dydžio drąsą ir įsėdau į baidarę. Pirmos penkiolika minučių buvo kupinos siaubo ir kiekvienas baidarės susvyravimas žudė manyje bet kokį ryžtą, bet Vilius man prižadėjo, kad jokiais būdais neleis man atsidurti vandenyje.. ir savo pažadą sėkmingai ištęsėjo. Šiaip mums sakė, kad Verknės upė yra skirta tikrai ne pirmą kartą plaukiantiems žmonėms, bet kadangi upė buvo nusękusi, tai mūsų plaukimo maršrutas buvo tikrai įveikiamas, nors ir upės sraunumo pakako, ir vingių (tik atsipalaiduok akimirkai ir žiū jau neša į krantą, nes upės vingio nepastebėjai), o kur dar visi medžiai nuvirtę į upę, per kuriuos labai jau dažnai teko laipioti. Neapsėjom neapsitaškę vandeniu, neprisidarę daugybės mėlynių, o kur dar lietus, karts nuo karto vis palyjantis mums ant galvų. Bet buvo fantastiškai smagu. O su mūsų fiziniu pasirengimu tų trijų valandų pasiplaukiojimo buvo per akis. :) Deja mes sau buvome pasižadėję, kad plauksime tik vieną dieną ir vakare, privalgę  lauže keptų pupelių, mes keliavome namo. Ir labai gaila, nes kita diena išaušo be galo saulėta ir šilta, o mes turėjome norom nenorom užsiimti tapetavimu.. Bet žinau, kad dar ne kartą ir tikrai ne du mes plauksime baidarėm. Ir gal iki kito karto aš prisiversiu save išmokti plaukti. :D

 Aš pirmoji atsikėliau ryte ir pamačiau, kad šalia esančių (tų triukšmadarių) kaimynų pavėsinės stalą "tikrina" labai mieli vietiniai šuniukai. Smagiai iš to pasijuokiau, kol nepriėjau prie mūsų stalo.. nors visi maisto produktai buvo sudėti į maišus, naktį šuniūkščiai iš vienos merginos, plaukiančios kartu su mumis, iškrapštė fasuotą rūkytą vištieną ir ja "pasivaišino"... o likučių atėjo dar ir ryte pribaigti. 

Stovyklavietė.

  Bandymas žaisti vandens krepšinį kajakais...

Tuo mūsų vasaros nuotykiai nepasibaigė. Pavasarį, vos tik atsirado galimybė įsigyti bilietus, mes suplanavome, kad rugpjūčio pradžioje važiuosime į Roko naktis. Deja deja, mums ši kelionė nelabai pasisekė... 

Kai mes ruošiamės važiuoti kur nors stovyklauti, mes stengiamės tai daryti kuo labiau organizuotai ir kuo patogiau, nes norisi ir sočiai bei skaniai pavalgyti, ir patogiai bei ramiai pamiegoti, net jei aplinkui ir šimtai paūžti nusiteikusių žmonių, todėl aš visą savaitę ruošiausi, kad savaitgalį Roko naktyse mes ne tik linksmai pabūsime, bet kartu ir pailsėsime. Jau penktadienį iš ryto aš pakavau ir kroviau prie durų daiktus bei laukiau grįžtančio po darbo vyro, nes jis niekaip negalėjo pasiimti laisvo dienos, todėl galėjome į Zarasus išvažiuoti tik vakare. Na, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tada taip maniau. Vilius grįžo, mes greitai greitai susikrovėm viską į automobilį ir išvažiavome linksmai nusiteikę... tik labai jau netoli nuvažiavome, nes vos tik privažiavome Aleksoto (atsiprašau, Vytauto Didžiojo) tiltą, mums prasidėjo juodasis rugpjūtis, t.y. mus sustabdė policija... pasirodo, mano viską planuoti, užsirašinėti, kad tik nepamirštų, mėgstantis vytas pamiršo, kad mūsų automobilio techinkinė apžiūra buvo prieš du metus ir dar prieš savaitę reikėjo šį reikalą susitvarkyti. Tai vat, mes gavom baudą. Mes susipykom ir penktadienio vakarą praleidom nelabai kaip nusiteikę. Aš jau nusiteikiau, kad mudu į jokias Roko naktis navažiuosime, todėl įsitempę ir labai nervingi išvažiavome į Smalininkus, kur turėjo Vilius pataisyti kelis mūsų automobilio gedimus (jis dar iš vakaro pabandė "praeiti technikinę"), o jų nesutaisęs negalėtų niekur važiuoti negavęs dar vienos baudos. Taigi, laikydami špygas, kad tik nesutiktume pakeliui nekaip nusiteikusių policininkų, važiavome į Smalininkus. Ten aš nuėjau prigulti porai valndų, nes galvos skausmas mane žudė, o už poros valandų neramaus snaudimo Vilius mane žadino ir visas tepaluotas ir išsišiepęs iki ausų sakę, kad kelčiausi, nes mes važiuojame į Zarasus, nes visi automobilio dokumentai jau sutvarkyti. Pusiau miegodama ir nesuprasdama, kas ir kaip vyksta, aš atsikėliau ir kartu su savo vyru nuo vieno Lietuvos pasienio, nuvažiavom per dieną į kitą Lietuvos pasienį, tik pakeliui sustodami Kaune, pasiimti palapinės bei maisto. Vis dėl to, kažkaip nusikapstėme į Zarasus. Iš visų koncertų mums buvo telikę tik du paskutiniai, bet nuovargis bei stresas padarė savo ir truputį pasistumdę prie scenos per GuanoApes, mes juos iškeitėm į greitą kinietišką maistą, kuo prieš dešimt metų Vilius nebūtų nė už jokius pinigus nepatikėjęs. Aišku likusi naktis praėjo puikiai. Beja aš vos išlipus iš automobilio iš karto atpažinau anonimišką-Vaidą, kurią buvau mačiusi tik iš nuotraukos, ir su ja labai smagiai pabendravau: Viada tu nuostabus žmogutis. ;D 

Sekamdienį mes susiruošėm ir apie pietus išvažiavom į Uteną papietauti, bet neradom nei vienos vietelės, kurioje norėtųsi ilgiau užtrukti nei dvi minutes. Todėl daugiau nei valandą pasiblaškę, po gana tvarkingą miestą, pasigrožėje Utenos centre įrengtu parku su vandens telkiniu (atsiprašau nežinau ar tai ežeras, ar upė ar dar kas.. :?), mes iškeliavome į Ukmergę, kur jau tradicinėje vietoje suvalgėme po jautienos kepsnį, užkopėme į piliakalnį ir važiavome atgal į Kauną... Roko naktys nebuvo tokios kokių mes norėjome... ri kad ir kaip stengėmes pasitaisyti nuotaiką, širdyse kirbėjo nuojauta, kad nėra viskas gerai...

Pamoka, visada žinokit, kada baigiasi jūsų automobilio technikinės apžiūros galiojimo laikas!!!!

Dar šia vasarą planavom važiavom prie jūros ir į festivalį Menuo Juodaragis, bet mano vyrui nutiko nelaimė.. bet apie tai bus atskiras įrašas, nes šir ir taip jau gerokai per ilgas: va, taip jau atsitinka, kai kelių mėnesių nutikimus pabandai sukišti į vieną pasakojimą. :D Tikiuos labai nuobodu nebuvo .;)