Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2011-11-14

Gal kiek komplikuotas pamąstymas apie motinystę.

Labai dažnai aš susimąstau, kad mama tapti aš dar negalėčiau... Man MAMA yra viską spėjanti moteris, kur yra ne tik rūpestingas žmogus, apsaugantis savo vaikelį nuo pasaulio, kuri parodo visos visatos grožį savo mažyliui, kuri jį mokina gyventi, bet dar ir suspėja pasirūpinti namais, savo antrąja puse, gamina valgyti ir dar nepamiršta savęs. O kur dar kūryba (o gal darbas, kuriame realizuoja save), kuria ne reta MAMA užsiima. Va jėtus kaip baisu pasidaro. Aš turiu vyrą, dvi kates, trijų kambarių butą bei kambarį, prigrūstą idėjų rankdarbiavimui, ant mano įkvėpimų lentos pakabintas ilgiausias sąrašas temų, kuriomis savo dienoraštyje noriu parašyti. O kur dar visi planai susitikti su draugėm, kurių skaičius pastaruoju metu auga kaip ant mielių. O dievulėliau. Jei dar būčiau mama, aš neįsivaizduoju kada reikėtų miegoti!!!??!!! Aš dabar visko nespėju, tai negi tada reikėtų ko nors visiškai atsisakyti?

Jei man prieš 10metų kas nors būtų pasakęs, kad norėsiu turėti tiesiog paprastą šeimą, gaminti valgyti, nerti pagalvėlės, dėlioti virtuvėje indus, rūpintis savo vyru ir be galo be krašto norėsiu tapti mama, aš nė už jokius pasaulio pinigus nebūčiau tuo patikėjusi. Būdama paauglė aš norėjau baigti mokslus, siekti karijeros, rašyti ir keliauti viena po pasaulį, gyvenant audringą gyvenimą be jokių suvaržymų bei įsipareigojimų. Jei man dar prieš 5metus būtų kas pasakęs, kad būsiu paprasta namų šeiminike, aš vėl gi nebūčiau patikėjusi, nes buvau nusivylusi pasauliu, nusivylusi vyriška gimine ir tetroškau ramybės,  apsikabinus katiną bei geriant arbatą, sėdint nedidukiame namelyje kur nors atokiai, auginant daržoves bei vištas, kurios man būtų pridėję daugybę kiaušinių. Nei vienoje savo gyvenimo vizijoje aš nebuvau numačiusi, kad turėsiu šeimą. Visada įsivaizdavau save vienišą, bet tuo patenkintą. Niekada niekada aš nenorėjau tapti tokia tvira kito žmogaus dalimi, o juo labiau su tuo žmogumi dar ir sukurti kitą gyvybę. Aš niekda nenorėjau būti mama.  O dabar vis dažniau ir dažniau susimąstau, kad gal būt tai ir yra mano didžiausias gyvenimo tikslas, gal tai ir bus mano šedevras, įėjęs į pasaulio istorija, padarysiantis pasaulį gerensiu, šviesesniu bei tobulesniu, jei tik man bus suteiktas šansas būti mama?

Ne, aš nesilaukiu. Turiu nuojautą, kad to artimiausiu metu ir nebus. Bet ar blogai galvoti apie tai, kam reikės atiduoti visą savo gyvenimą, gal būt atisakant didžiosios dalies savęs? Argi negeriau šią mintį savyje išnešioti bei subrandinti dabar, o ne vėliau, kai į pasaulį pasibels naujas mūsų šiemos narys? Negi man tada abejoti bei svarstyti? Daug klausimų sukasi mano dar jaunoje galvelėje, bet kuo daugiau mąstau, tuo aiškesnė mano ateitis darosi. Dabar suprantu, kad šiemos man niekas negali pakeisti. Nei studijuojamas mylimas dalykas, nei kelionės, nei kūryba. O galų gale, gal viena dieną ir aš būsiu ta, kuri spėja viską ir dar yra tiesiog gera mama, nes man nereikia visus pasaulio rūpesčius susiversti ant savo pečių: juos aš turiu su kuo pasidalinti. Turiu tai, apie, ką niekada net nedrįsau svajoti, nedrįsau tikėti, kad turėsiu, o dabar turiu. Tad net tada, kai būna labai labai blogų dienų, kai pasaulis vėl ir vėl įskaudina ir tenka nebe pirmą kartą nubraukti nusivylimo ašarytę prieš miegą, aš vis vien stojuosi ir tikiu, kad stebuklų būna ir laimė slypi kur kas paprastesniuose dalykuose, nei mes kartais įsivaizduojame.

O dabar einu pasinerti į savo kasdieninius malonius rūpesčius, po kuriais yra pasislėpusi tikroji gyvenimo tiesa, nes likimas visada priima pačius teisingiausius mums spredndimus, Kurių tuo metu mums reikia. Tereikia mokėti su tuo susitaikyti.

14 komentarų:

  1. Oi, as visad maniau, kad busiu mama, kai jau tam subresiu ir pasiruosiu. Bet, he he he, isitikinau, kad net ir jeigu atrodo, pasiruosei, is tikruju nei velnio nenumanai apie tai, kaip bus, kai tapsi mama. Tu tiesiog ja tampi ir psio. Pastatyti pries fakta. Ir sukiesi, kaip vovere. Nes vegituot nesinori. O kuo daugiau darai - tuo daugiau speji: migdau vaika, ir jau planuoju, kaip tik uzmigus mazei, leksiu prie rankdarbiu. O tada dar ta padarysiu, o veliau dar sita. Ir mitas, kad su vienu vaiku lengviau. Tas vienas vaiksto is paskos ir vis "Mama, mama". O va kai vaias turi dar broliu / sesiu, tai ir yra su kuo pazaist, reiskia, man yra daug daugiau laiko daryti tai, ko noriu. Tikrai. Kol vyresnes mokykloj, mazoji vis kabo ant sijono, o kai os grizta, tai yra kur nueit: "o, kaip cia grazu, nueik sesem parodyk..." ir ji keliau :) Ir dar plius 10 min mano naudai :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Auksaranke, pastaruoju metu aš susiduriu su mamomis iš didžiosiso raidės, kurios viską tobulai daro, kursio visą dėmesį skira vaikams ir atrodo taip savaime suprantama bei nesudėtinga, kad net neįsivaizduoju, kaip joms TAI pavyksta. Man keista, kaip Tu suspėji viską.
    O dėl vieno vaiko tai aš seniai numaniau, kad tai tik mitas. :D Man su viena kate buvo sunku susitvarkyti, dabar nejaučiu beveik didžiąją dalį dienos, kad turiu augintinių namie. :) Manau, kad ir su vaikais. :) Be to dar pamenu, kad labai gera turėti jaunesnę sesę, su kuria valndų valandas galima žaisti ir nepabosta. :]
    Manau, kad atėjus laikui ir man viskas bus aišku. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tu dar tokia jauna. Aš pirmą gimdžiau 36. Bet ir tada kilo klausimų ar tam pasiruošus :) O paskui... Tiesiog įsijungia kita programa. Suveikia hormonai ir dar nežinia kas :) Vieną dieną nieko nespėji, kitą - viskas gerai. Gyvenimas toks pat permainingas kaip ir iki tol. Tik dar pora stebuklų. Ir kai auga ne vienas supranti, kad negali jiems programuoti savo lūkesčių, o leista tik stebėt kokie jie nuostabūs ir pagelbėt. Taip trumpai aš galvoju apie "mamavimą".

    AtsakytiPanaikinti
  4. DanguoleSan, taip aš labai jauna. Bet daugelis mano buvusių klasiokių jau ne po vieną ir net ne po du vaikelius augina. Manau, kad nuo amžiaus tai nepriklauso. Savyje jaučiu, kad esu pasiruošus, bet kaip visada išlieka tam tikri nerimai, kurie turbūt visada kankins. :) Bt turbūt net Mamos jaučia įvairiausių nerimu ne tik dėl savo atžalų, bet ir dėl savęs pačių: kas, kaip ir kodėl. Manau, kad ateis laikas ir viskas bus gerai. :) Tik dabar kartais reikia ir pamąstyti (garsiai bei tyliai), kad suvokčiau kaip to noriu. :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. OHO, čia labai aktuali tema, aš dabar mąstau apie antrą, bet tuo pačiu nenoriu prarasti laisvės pojūčio, nors tikiu, kad kai kartu auga 2 vaikai tai tikrai lengviau, žinoma, sunkiau tik kol maži iki kokių 3 metukų, bet jau po to, manau, geriau augti jiems abiems, nei vienam, tada tikrai mamai lengviau, nes jie turi kuo užsiimti...kartais pamąstau apie antrą, bet yra kažkoks jausmas, kad dar ne laikas...bet kaip bus, taip..

    AtsakytiPanaikinti
  6. Minija, man kažkaip vaikai nesisieja su laisvės praradimu. Man tai tiesiog didesnė atsakomybė, kurią labai sunku prisiimti.
    Kiek pamenu iš vaikystės ir kiek mama pasakojo, tai sunkiausi buvo pirmi metai, kai augau aš ir mano sesė. Mes pametinukės, todėl jokių didelių pavydų ir dėmesio preipolių nebuvo, augom daugia mažiau vienodos ir kažkaip buvo paprasta tiek mano tėvams, tiek mudviem su sese. :)

    AtsakytiPanaikinti
  7. Manau Tu būsi puiki mama, kuri viską suspėja, nes kitaip ir būti negali, pamatysi. Mano požiūrį į vaikus žinai, ir beveik čia aprašei, manau, kad kaip ir meilėje, reikia pajausti tą cinkelį, kad jau gali būti mama. Aišku, kartais nutinka visko ir motinystė iš karto užvaldo, taip gamta sudėliojo. Iš tikrų viskas bus gerai, pamatysi ;) Pasiilgau jau :)

    AtsakytiPanaikinti
  8. Va va, labai teisingai pasakei, kad vaikai didelė atsakomybė, kurią sunku prisiimti. O tai kuo tu netikėjai, kaip rašei, prieš dešimt metų, aš turbūt dar ir dabar tuo netikiu, tad gal dėl to tu ne visada supranti mane, o aš tave :) Kažkaip tokia mintis susišvietė, bet gal tai nėra taip labai jau blogai? :)

    Bet šiaip tikrai ir man labai patiko šis įrašas.Manau tokios temos aktualios kiekvienai moteriai :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Sima, Tu irgi būsi puiki mama: kepsi sausainius ir Tavo vaikai bus klusnūs ir geri. :DD Aš kaip ir Tu nenorėjau vaikų ilgą laiką, o po to vieną dieną cinktelėjo į galvą taip, kad ši mintis mane pergėrė iki širdies gelmių. ;)
    Aš irgi labai labai pasiilgau. :}

    Vaida, jau būtų pats laiaks patikėti: gi nebe 15metų. ;) Aišku čia kiekvieno pasirinkimas kaip gyventi, bet po to nereikia stebėtis, kad viskas nevyksta taip kaip norėtųsi. ;)

    AtsakytiPanaikinti
  10. o aš manau,kad nėra čia kuo tikėti, nes kiekvienam yra savo. Viskas vyksta taip,kaip ir turi vykti. Kaip ir sakei, "likimas visada priima pačius teisingiausius mums sprendimus, kurių tuo metu mums reikia".
    O ar amžius kažką reiškia? Tikrai ne, nėra tokio dalyko kaip tinkamas amžius. Na, nebent biologiškai, bet dvasiškai ir protiškai, tai nėra. Kaip jūs čia kalbate, man dar ne cinkteliojo :)

    AtsakytiPanaikinti
  11. Motinystė... Platu ir labai atsakinga. Pasiruošimas, sąmoningas suvokimas ir įsitikinimas, kad va dabar aš jau galiu būti mama, nes būsiu tobula. Manau tai tik įsivaizdavimai.
    Turiu du berniokus, susilaukiau jų po 30. Iki to laiko man vaikai buvo sunkiai įsivaizduojami mano gyvenime. Bet kai pajunti tą gležną savo būtybėlę rankose - atrodo, kad iš kažkur ateina ir supratimas, ir žinios ir begalinė meilė bei noras rūpintis. Ir galbūt nebūsi tobula ar supermama, bet būsi geriausia, kokia tik gali būti savo vaikui.
    O rankarbiai ir kitos išraiškos priemonės ateis tada, kai visa kasdienybės rutina susidėlios ir raasi tas kelias minutes išlieti save.
    Tikiuosi suprantamai pabandžiau mintis išdėstyti.
    Būsi pati nuostabiausia mama savo vaikiukams :)

    AtsakytiPanaikinti
  12. Egle, ačiū už tavo nuoširdų komentrą. :) Man labai smagu, kad mano įrašas susilaukė tikrų mamų dėmesio. :] Manua, kad aš tikrai suprantų ką nori pasakyti. Bet vis vien manau,adk reikia norėti turėti Tą gležną būtybę savo rankose, o ne galvoti, kad vis dėlto dar tam nebuvo laikas.

    AtsakytiPanaikinti