Kartais prireikia beveik metų, kad sugrįžtum..

26-ieji mano gyvenimo metai prasidėjo turiningai. (Ne)Kukliai ir iš anksto paminėjome mano gimtadienį su draugais, o per savo tikrąjį gimtadienį gavau pirštines nuo Eglės ir padegiau tortą Akropolyje kartu su Sima. Žiūrėjau į savo svylantį tortuką ir žinojau, kad šie metai bus kitokie.

 Pirštinės nuo Eglės (tik jos dabar jau gerokai panešiotos).  

Sudegęs mano gimtadienio tortas.

Kovo mėnesį labai intensyviai pradėjau dirbti labai nuobodų darbą su sėklomis. Nieko ypatingo, nieko nuostabaus, bet pinigus sumoka už kiekvieną apčiupinėtą pakelį. Pinigus gauti labai smagu. Dar smagiau juos leisti: imi ir nuvažiavus į Kaziuko mugę perki nuostabias šlepetes; nori ir įsigyji fondiu puodą. Smagu. Pinigus gera leisti malonioms smulkmenos, o ne milžiniškai nuomai už ne jaukų butą. 

Kaziuko mugėje Vilniuje.

Va būtent ši mintis mudviem su vyru jau ilgą laiką kirbėjo galvoje bei širdyje ir vieną vakarą, po to kai sužinojom, kad mums mūsų nuomojami namai kainuos dar daugiau, mes nusprendėme kraustytis. Sprendimas buvo labai spontaniškas. Kadangi aš tuo metu „džiaugiausi“ savo sėklomis, tai buto paieška užsiėmė Vilius... ir surado jis butą ne Kaune. Mano nosis nepatenkintai susiraukė, bet vis vien nuvažiavom apžiūrėti buto. O buto būta didžiulio, bet labai labai apleisto: seni pakiužę langai, seni baldai, katuko susiūsiotos sofos ir kilimai, DAUG dulkių ir šiukšlių... bet nuoma tokia maža, kad net silpna darėsi.. o kur dar DU rūsiai, TRYS balkonai, KETURI kambariai, nuosava vieta automobiliui(vėliau pažadėjo dar ir garažą), nepakartojamas vaizdas į Nėries vingius ir Kleboniškio mišką.. bet mano nosis vis dar raukėsi, kol buto savininkas nepasakė, kad leidžią daryti remontą ir jį apmokės bei iki vasaros pabaigos pakeis langus. Abejonių neliko, todėl mes nieko nelaukdami nutarėm kraustytis iš Kauno. Pranešę apie savo išsikraustymą iš Aleksoto, mes tam reikalui paskyrėme mėnesį: pakankamai laiko viską susipakuoti, prasivalyti naująjį būstą, gal net pradėti virtuvės remontą ir surasti naujus nuomininkus savo seniesiems namams. Tik nenumatėm vieno dalyko, kad į „senuosius“ namus taip greitai atsiras nuomininkai (daugelį labai patraukia tas faktas, kad iki centro tik 15min pėstute) ir jie norės į butą įsikelti už savaitės. Prisėdę prie arbatos puodelio ir sprendimui turėdami vos kelias valandas, mes su Viliumi paskaičiavom, kad labai sutaupysim, jei išsikraustysim per savaitę. Ir prasidėjo didžioji chaoso savaitė: daiktai buvo pakuojami bet kaip, ant dėžių ir ryšulių nebuvo spėta užrašyta kas juose slepiasi, o ir patys daiktai buvo vežami lengvaisiais automobiliais, kurių prireikė net 12 (mes taip persivežėm ir baldus bei stambiąją buitinę techniką, ne tik smulkius daiktelius). Mums stresas, katėms dar didesnis. Persivežus jas į naujus namus Mėja iš to siaubo net pajudėti nenorėjo, o po to visą savaitę nenulipo nuo rankų/kelių/sprando. Gertrūda išgyveno persikėlimą kur kas lengviau: jai baisu buvo tik iki pirmos vakarienės naujuose namuose. Aišku dar ten buvo visokių mini konfliktukų su senaisiais šeimininkais, kurie mums kraustymosi savaitės tikrai nepalengvino, bet patį pirmą vakarą, sėdėdami ant žemės paklotoje „lovoje“ ir žiūrėdami filmą mudu vėl pasijautėme kaip namuose. Nebuvo jokios įtampos ar baimės. Pro pravirą orlaidę iš toli ataidėdavo pravažiuojančių automobilių gaudimas, kartais praskrisdavo lėktuvas, o šiaip girdėjosi tik paukščių čiulbėjimas. Ir jokių girtų kaimynų kolionių, jokio turgaus triukšmo ar po langais burzgiančių automobilių. Tyla ir ramybė už labai priimtiną kainą.

Prieš pradedant dažyti virtuvę.

Aišku po to, kai per savaitę versdamiesi per galvas persikraustėm, mes nieko negaišdami pradėjome planuoti remontą. Nusprendėme pradėti nuo virtuvės, nes labai svarbu skaniai ir sočiai maitintis, juk kitaip nieko doro nenuveiksi. Iš mūsų statybininkai tikrai ne koki: kartą mes tapetavom miegamąjį daugiau nei mėnesį. Bet buvom nusiteikę ryžtingai... virtuvę šiaip ne taip įveikėme. Iškilusias spalvos problemas išsprendėme, nušlifavome(nušlifavau) virtuvines spinteles, ir jas perdažėme (o dabar vėl planuojam jas perdažyti, nes gauti dažai, pasirodo, neatsparūs vandens poveikiui... o tai virtuvėje labai netinkamas reikalas..), pakeitėme net elektrinę viryklę (iki to laiko buvau ruošus valgyt tik ant dujinės viryklės... labai sunku priprasti prie tokio pasikeitimo)... ir ėmėmės miegamojo. Ten mums siaubą įvarė lubos, kurios pradėtos dažyti ėmė luptis (???!!!) ir teko jas visas nugremžti. (pamoka išmokta: gruntuoti, gruntuoti ir dar kartą labai daug gruntuoti) Bet išsidažę kambarį pilkšva spalva mes likom labai patenkinti. Dabar ten tik tikros lovos tetrūksta.:} O po to prasidėjo didysis darbo kambario remontas, nors tas kambarys yra pats mažiausias. Jo remontas tikrai užsitempė, nes mes vis buvom linkę atidėti, susirasti svarbesnių reikalų bei veiklų. Kol jo neįveikėm mano rankdarbių reikmenys nuo balandžio mėnesio saugiai slėpėsi sandėliuke ir iš jo išlindo tik spalį... bet kai įveiki vieną darbą norisi čiupti kitą, todėl ilgai nelaukę susitvarkėm ir savo erdvųjį prieškambarį. Na, su juo problemų didesnių nekilo ir tai paskatino mus imtis ekstremaliai greito svetainės tvarkymo. O ten jau buvo ką nuveikti: nuo lubų teko nudaužyti daugybę gipsinių „pagražinimų“, o juos palietus išbiro (nežinau kaip kitaip tai pavadinti) lubų siūlė, kurią teko iš naujo užkišti, o tai pailgino mūsų numatytus darbus. Bet visa kita ėjosi sklandžiai. Tik dažų nusipirkom daugiau nei reikėjo. Bet anokia čia problema – jie liko paskutiniam perspektyvų kambariui. Va šitas kambarys dar kol kas nepradėtas remontuoti, bet iki vasaros mes sau prisiekėme, kad pasibaigsim su visokiais remontais ir pagaliau bent vienus metus pasidarysim normalias atostogas.

Gal kurią dieną nepatingėsiu ir parodysiu kaip atrodė mūsų naujieji namai prieš ir po (tai tikrai yra didelis skirtumas :).

O šiaip, jei gerai supratot, man sekasi gerai. Aš gyva sveika, turiu daug darbinės ir ne veiklos. Atšventėm Viliaus jubiliejų, trypėm purve per Bliuzo naktis ir kratėm galvas Mėnuo Juodaragyje; užsiauginau nemenką kiekį pomidoriukų ir kitų gėrybių balkonuose, kurios buvo tokios puikios, kad buvo suvalgytos dar iki jas nufotografuojant. Dar ganėm vištas savo miegamajame, matėm šlapią Mėją ir bandom išmokyti Gertrūdą sėdėti ramiai vienoje vietoje. Dar DAUG skanaus maisto prisigaminom, prasivalėm drabužių spintas bei perskaitėm ne vieną ir ne dvi knygas. Šventėm Kalėdas, per kurias išsipakavau nerealų nerealių dovanų kiekį nuo savo mylimojo vyro, ir paminėjom tyliai ramiai su draugais Naujuosius metus, na gal vieną kitą linksmą fejerverką ir mes paleidom į orą.:) Daug gero mūsų gyvenime vyksta, todėl su nauja energija ir idėjomis pasistengsiu grįžti čia ir savo džiaugsmais su Jumis pasidalinsiu. 

Šlapia Mėja.

Gertrūda - katė kuri negali ramiai pasėdėti, kai ją fotografuoja.

Bliuzo naktys.

Viliaus trisdešimtojo gimtadienio tortas.

Vištos... 

Mėnuo Juodaragis.

Mūsų didžioji Kalėdų eglutė.