Apie žiemos miegą

Rodos laikas ir erdvė aplink mane buvo sumalti į faršą. Kartais nebejaučiu ar yra naktis, ar diena; pirmadienis ar jau penktadienis. Pavasaris? O gal vis dėlto žiema? Na, bent jau pasipūtę zylutės, tupinėjaunčios lesyklėjėjė liudyja žiemos buvimą. Nespėju joms berti saulėgrąžų. Sulesa jos daug. Bet kaip nebersi paukščiams lesalo, kai mano katės taip gražiai ardosi prie stiklinių balkonų durų. Skleidžia nepaaiškinamus garsus, seilioją apdulkėjusį lango stiklą ir bando bent mintimis su didžiausia meile apkabinti savo plunksnuotas fantazijas. Ir kailis jau pradėjo katėms kuokštais kristi. Tai jau pavasaris ar dar žiema kol kas pabus? Man tai kas. Aš laiko ir erdvės aplink save nesuvokiu. Gal dėl to, kad didžiąją savo laiko dalį aš praleidžiu viena namuose, klausydamasi kaip kala kaimynas vinį į sieną, kaip loja šunys laiptinėje ir tylos, kuri kartartėmis mane jau pradeda kurtinti. Taip, mano nuotaika ne pati mieliausia. Penktadienio naktį leidžiu klausydama romantiškos/slegainčios muzikos.. o ir pati ką tik išgiedojau visą kažkada išmoktą lotyniškų giemių repertuarą. Mano rainoji, man giedant apie dangaus galybę, bandė man sulįsti į gerklę: turbūt norėjo pažiūrėti iš kur tas spigus garsas sklinda.. ir jį suėsti. Kitokių ketinimų čia net nebandau įžvelgti. Tam ir nėra reikalo. Tai apie ką aš čia vis dėlto norėjau parašyti.. ayj, gi apie sriubą. Bet sriubą aprašysiu kitą kartą, o tai sąraše, kuriame žymiu, ką derėtų aprašyti kaupiasi tik receptai... na, aš lyg ir ne tik apie maistą rašau, nors nuo mano gimtadienio sugrebėjau jau dešimt pyragų bei kitų skanėstų iškepti..va šiandien, o gal tiksliau vakar, iškepiau svogūnų pyragiuką ir jį sėkmingai išdrėbiau dar šiltą ant žemės. Jo laidotuvės šiukšledėžėje buvo palydėtos graudžiomis mano ašaromis. Ir tikrai ne todėl, kad aš bent jau būčiau ruošusis jį ragauti... bet jis buvo TOKS fotogeniškas... ech.. teks dabar vėl kepti kitą, bet gal tik tada, kai svogūnų laiškų pas mamą darže galėsiu priskinti. O tarp kit ko chaosą mano gyvenime padidina ir vazonų skaičiaviams, planavimas kas kur kaip bus pasodinta mano balkonuose, įnirtingas knygų skaitymas, siuvinėjimas pusryčiaujant ir pavasarinė "išmesk nereikalingą šlamštą iš namų" akciją. Jos metu jau buvo pašalinta daugybė nenešiojamų drabužių, išnaikinta kartoninių dėžių plantacija, priduota rudo stiklo tara, o dabar imtasi tvarkyti dar ir antros partijos nebenešiojamų drabužių, kurių tikrai nereikia niekam (nes pirmoji partija buvo atiduota toms, kurioms labiau reikėjo). O kur dar darbas darbas darbas. Ir čia tikrai nereikia kablelių. Tai nenutraukiamas procesas, kuris mano smegenis pavarčia asocialia dykyne. Tik šią savaitę mažiau dirbu, nes mano kūnas sirguliuja, tai stengiuosi daug miegoti ir gerti dar daugiau sieros skonio skysčių. Nelabai viliojamai skamba, nes taip ir yra. Ir net miego terapija niekaip nepadeda man bent truputį pradėti man suvokti aplink mane lekiantį laiką ir kintančią erdvę. Kai vieną dieną įdienojus saulė nutvieskė namus, aš prasivėriau balkono duris ir rymojau ant lovos krašto, susisukus į pleduką... mane apimė labai surealus jausmas, kad aš tarsi plūduriuoju tarp vakar ir rytojaus, o šiandienos kaip ir nėra. Aš lyg ištrūkusi grandis, kuri plūduriuoja aplink visus, bet nesu su niekuo susieta... kažkaip baisu pasidaro, kai vėl apie tai pagalvoju. Reikia lįsti lauk iš savo namų bei tylos burbulo ir nerti į pavasarėjantį pasaulį. Žiemos miegas oficialiai turi būti nutrauktas.

Šeštadieniniai veikinėjimai: Pasivaikščiojimas, pasipuošus kokia nors gėlėta suknele. Isnstrukcijų čia tikrai nereikia.