Avietinis dienoraštis.

...ir pasaulis kvepės braškių ir aviečių uogiene... ir nepamirškim vanilės bei jazminų... ir gera, šilta bus... norėčiau sušilti valgydama į ledą pavirtusias avietes... bet man vis vien šalta... išgersiu arbatos arba karšto šokolado su vanile ant palangės prisėdus... pakviečiau ir tave, bet palangės labai siaura ir mudu netilptume... reikėtų suglausti... bet gal geriau neriekia.... geriau pagulėkim kartu ant sniego, kuris kvepia braškių bei aviečių uogiene... o po to eisim megzti pirštinių, kad šalta nebūtų... tada aš bandysiu suskaičiuoti žvaigždes dangaus žydrynėj... ir suskaičiusiu... aš vėl noriu pamatyti besijuokiantį mėnulį... pajausti kaitrą, sklindančia nuo degančios ugnies... noriu, kad gyvenimo skonis būtų toks, kaip braškių ir aviečių uogienės... aš pasistengsiu, kad taip ir būtų... aš išvirsiu uogienės ir visus pavaišinsiu... geras sumanymas... ir šokoladinį tortą iškepsiu, kurį valgysim su vaniliniais ledais, kad gyvenimas saldesnis ir šiltesnis pasidarytų... o dabar aš einu pasivaikščioti po sodu, sušalusius ant mano lango, ir pagulėsiu ant sniego... ir tada gal bent kiek šilčiau ir saldžiau pasidarys...