Drugelis.

Šiandien mačiau kaip medžius kerta... net širdį suspaudė... O gal ją eilinį kartą spaudžia ne nuo to? Norėčiau jausti nieką....

Užsidedu baisius akinius ant savo degančių akių ir rašau. Visada, kai man būna negera, aš rašau. Kiti žmonės eina melstis, o aš rašau. Niekada nesistengiau to suprasti, bet šiandien susimąsčiau. Būčiau dėkinga, jei kas paaiškintų. Būčiau labai dėkinga, jai kas paaiškintų, kodėl medžius kerta. Juk jie tiesiog augo. Augu ir aš. Tik mano rievės, įspaustos į gyvenimą, siauros siauros. Prasti metai buvo. Tikiuosi nebebus. Tikiuosi daug ko nebebus... mano fotosintezės procesas kažkaip nelogiškai vyksta. Logikos mažai. Nesuvokiu. Tylėti norisi.

Šiandien man sakiniai pinasi galvoj. O gal širdį ar kepenyse. Nežinau kur siela. O gal jos visai nėra. Aš dulkė. Aš niekas. Aš nenoriu būti viskas. Man trūksta oro. Mane dusina, smaugia, bet nežinau kas... gėlės. Pasiilgau gėlių. Norėčiau jų gauti, bet žinau, kad negausiu... aplinkui tik daigeliai pradeda augti, o aš jau gėlių noriu. Jų ilgokai teks palaukti. O kiti jau braškes valgo. Nebejaučiu aš jų skonio burnoj. Nebe užuodžiu jų kvapo. Ir vėl tuščia.

Man šalta. Bet žinau, kad nesušilsiu. Reikia priprasti prie šalčio. Reikia pačiai sušilti, nes niekas nesušildys. O jei niekas nešildys, tai aš ir neperkaisiu. Bent kuo šaltis yra gerai: nuo jo aš nealpstu... tiesiog drebu ir tiek. Bet ir drebėti nustosiu. Ir mąstyti. Tada bus daug geriau. Tada aš nebeliūdėsiu. Tik tada aš laiminga būsiu. Turbūt. Tarkim.

Eisiu užsiplikysiu arbatos. Sudžiuvę arbatžolių lapeliai, supjaustyti juostelėmis, išsiskleis nuo karšto vandens ir nudažys jį tamsiai ruda spalva. Ir cukrus sutirštins arbatą, padarydamas ją bent kiek saldesnę. Užtaisysiu ir tau puodelį, bet tu prieš tai užtaisyto taip ir neišgėrei, todėl nežinau ar gersi ir šį...

...o ryt atsikelsiu ir eisiu... nežinau kur, bet eisiu. Eisiu viena, žinau tik tiek. Taip geriau. Praeisiu pro nukirstų medžių kelmus, pro šiukšlinas gatves. Pasėdėsiu sode. Paverksiu dėl praeities. Tik dėl ateities dabar neverksiu: neverta verkti dėl to, kas dar bus. Geriau paverkti dėl to ką praradai... o tada aš tau vėl šypsosiuosi ir bandysiu tave pralinksminti. Žinau, kad nepralinksminsiu, bet vis vien stengsiuosi.

Iš plunksnų padarytas drugelis nusileido ant violetinių gėlės lapų. Nenusileido, o nutupdytas buvo. Jį laiko dratukas ir todėl jis skristi negali. Tai neteisinga. Bet gyvenimas neteisingas.

O debesys dieną buvo kaip vasarą... gražu... tik kad aš vasaros nemėgstu...