Tą dieną, papūtus vėjui, smilgos lingavo tari jūra, gal netgi gražiau, nes nedvokė vandeniu. Horizonte matėsi apleistas sodas ir sudegusio namo griuvėsiai. Po gaisro niekas nenorėjo atstatinėti namo. Niekas nenorėjo gyventi šiame nuošaliame vienkiemyje, esančiame viduryje smilgų lauko bei apsuptam tamsios girios. Senolė, gyvenusi čia prieš gaisrą, nebeturėjo jėgų atstatinėti savo tėvų namų, o vaikams ir anūkams medinis namukas, apsuptas nuostabaus, bet šiek tiek apleisto, sodo, nerūpėjo, todėl dabar susiraukšlėjusi močiutė stebėjo gyvenimą pro senelių prieglaudos langą.
Bet šis numiręs namas nebuvo vienišas. Viduryje, seniai baigusio žydėti sodo, po sena obelimi gulėjo mergina. Jos kūną dengė tik minkštutė, seniai dalgio nemačiusi žolė. Šalimais, po serbentų krūmu, gulėjo jos raudona suknelė, baltos šilko kojinaitės, kurios uždengdavo net kelius, ir mažučiai lakiniai batukai. Akivaizdžiai matėsi, kad ši rudaplaukė mergina neužaugo, o tuo labiau ir negyvena, kaime: oda pernelyg išpuoselėta, rankas puošė tvarkingi nagučiai, nulakuoti juodai raudonu laku, o veidas nebuvo nugairintas vėjo. Miestietė – nuosprendis, paskelbtas už kelių kilometrų nuo miško esančio kaimelio gyventojų. Jie nežinojo nei kas ji, nei iš kur ji. Jie tik matė kaip ji atvažiavo suklerusiu autobusu ir apsilankiusi kaimelio parduotuvėje, nuėjo dulkėtų šunkeliu link senai sudegusio namo, esančio viduryje tankaus miško aikštelės. Kaimelio krautuvėlėje ji nusipirko tik mineralinio buteliuką ir braškinį ledinuką ant pagaliuko.
Iš pirmo žvilgsnio mergina atrodė negyva. Bet geriau įsižiūrėjus, galėjai pamatyti besikilnojančia apnuogintą krūtinę, raudoniu plūstančias lūpas ir spindinčias it Vakarės žvaigždės akis. Buvo neįtikėtinai tylu. Girdėjosi tik girios ošimas, šiurenančios smilgos, ir keli, kažkur toli, čiulbantys paukščiai, kurių giesmę vis nunešdavo vėjas.
Mergina taip gulėjo jau kelias valandas. Žolės ornamentas įsirėžė į jos baltą ir švelnią it šilkas odą. Ant lieknos blauzdos rodinėjo juoda maža muselė. Kartas nuo karto ji pakeldavo ranką ir perbraukdavo per tamsius plaukus, paimdavo mineralinio buteliuką ir gurkštelėdavo, bet šiaip ji gulėjo ramiai.
Priešais ją, ant kažkada buvusių namo laiptų, suręstų iš didžiulių lauko akmenų, sėdėjo juodai apsirengęs vaikinas. Marškiniai buvo prasagstyti ir matėsi balta oda, padengusi tvirtą jo krūtinę, nors pats jis buvo labai liaunas. Ant kelių jis buvo pasidėjęs didžiulį blanknotą grubaus akvalerinio popieriaus ir su grafito gabalėliu, kurį kartais nusmailindavo peiliu, įsmeigtu į žolę, piešė priešais jį gulinčią merginą. Jo piešinyje nebuvo nė lašo gašlumo. Jo piešinį buvo galima prilyginti antikinių dailininkų darbams, kai buvo vaizduojamos po akacijomis ar alyvmedžiais besiilsinčias deives. Jis piešė merginą su aistra ir jos portretas per kelias valandas amžiams buvo įkalintas gelsvai grubaus popieriaus lape. Vaikinas nebuvo atsitraukęs nuo savo darbo jau kelias valandas ir pagaliau baigė. Užvertė blanknotą, pasidėjo jį ant žolės, šalia peilio, pajuodusia nuo grafito ranka perbraukė per juodus plaukus, kurie buvo užkritę jam ant tokių pat juodų akių, atsistojo ir pasirąžė. Mergina pasirėmė ant alkūnių, išsitempė kaip katė po ilgo miego ir atsisėdo. Dabar dar aiškiau matėsi jos lieknas kūnas. Vaikino akyse suspindėjo keista švieselė, o jo modelis visai nekreipdama dėmesio į dailininką išgėrė likusį mineralinį vandenį ir išsivyniojo braškinį ledinuką.
- Galiu pamatyti paveikslą?
- Ne..
- Kodėl?
- Kai bus iki galo sutvarkytas i įrėmintas – tik tada.
- Pff... koks tu neįdomus. Aš guliu čia nuoga tris valandas ir negaliu pamatyti, ką nupaišei...
- Sakau, vėliau...
- Tu visada man taip sakydavai, mielasis... – sarkastiškai šypteli mergina.
- Ką tu tuo nori pasakyti?
- Ai, nieko... nekreipk dėmesio... Tai mes jau būsim atsiskaitę. Aš savo pažadą ištęsėjau...
- Na, kaip ir taip... – liūdnai sušnibždi jaunasis menininkas.
- Bet nesuprantu, kodėl mes turėjom trenktis į šitą vienkiemį?..
- Tu supranti... O jei nesupranti, tai aš įsimylėjau ne tą merginą...
- ...o po to ją palikai... Nes aš tave varžiau, nedaviau laisvės, trukdžiau tau pasiekti tikrąją laimę ir gyvenimo pilnatvę...
- Nepradedam... mes negalima kalbėtis šita tema, bent ne dabar...
- Gerai... Mes atsiskaitę už supjaustytą tavo paveikslą... Dabar galėsi vėl didžiuotis merginos, gulinčios žolėje, po obelim, aktu...
- Šitas paveikslas kitos...
- Kodėl?...
- Ana mergina buvo paprastas modelis iš akademijos, o tu... – nutyla vaikinas. – Ai, neverta aiškinti...
Mergina atsiremia į medžio kamieną ir pasukioja burnoje ledinuką, aplaižo lūpas ir užkelia intriguojančiai koją ant kojos... Vaikinas nuryja seilę, susikaupusią burnoje per trumputę tylos akimirką.
- Aš tavęs išklausysiu.
- Man atsibodo kalbėtis. – Vaikinas staigiai nutyla, atsistoja ir ryžtingai nužingsniuoja prie nuogos merginos, sėdinčios po obels pavėsiu.
Merginos akių juodumoje žybteli keista ugnelė. Ji išsitiesia, pakelia galvą, taip tik dar labiau išryškindama savo krūtinės apvalumą. Nejučiomis ji pradeda tankiau kvėpuoti. Vaikinas be jokios dvejonės prisėda šalia jos, apglėbia ją per liemenį ir pradeda ją bučiuoti. Ji nesipriešina, tik panardina rankas į tankius it giria aplinkui plaukus ir prisiglaudžia visu savo nuogumu prie jo. Bučinys po bučinio ir vaikinas su mergina tampa vienu.
Jie mylisi valandų valandas po obelimi, priešais sudegusį namą, lyg jie būtų pirmieji žmonės ką tik paragavę pažinimo medžio ir tuo pažinimu dabar mėgautųsi.
- Aš tavęs ilgėjausi. Ilgėjausi tavo kūno kvapo, tavo odos, tavo skonio... – sukužda mergina vaikinui į ausį po kelių valandų, kurios pralėkė lyg kelios minutės.
- Aš ilgėjausi net tavo bumbėjimo... – juokiasi vaikinas.
- Aš nebumbu... – susiraukia mergina.
- Bumbi. Ir nesiginčyk – aš geriau žinau.
- Nujaučiau visą tai...
- Ką?
- Kodėl tu mane būtent čia atsivežei... supratau tada, kai ėjau tuo šunkeliu...
- Va, tokia aš tave myliu.
- Kokią?
- Besišypsančią, prigludusią prie manęs ir mane suprantančią...
- Aš visada tave myliu...
- Bet kodėl? Juk aš esu nevykėlis, psichopatas menininkas...
- Kai pažvelgiu tau į akis, aš galiu į tave į eiti. Tai būna pati nuostabiausia kelionė. Bet kartais tu mane iš savęs išmeti... o aš vis vien grįžtu, nes neįsivaizduoju su kuo daugiau galėčiau pasenti. Norėčiau, žinoma ne dabar, o po daug daug metų, už tavęs ištekėti, susilaukti vaikų, juos užauginti ir paleisti į pasaulį. Noriu būti antroji tavo pusė... tereikia tik tau pasakyti, kad ir tu to nori, ir mano gyvenimas taps tavuoju... tereikia tau tik to panorėti ir man pasakyti, nes kitaip aš negaliu... man per sunku tave sekti žinant, kad aš pasensiu viena, nors gyvenimo keliu tu eisi šalia... man nereikia „šalia“, man reikia „kartu“...
- Mažute, aš ir to noriu... tik buvau pasimetęs... Tik į tane aš noriu eiti. Tik į tave mano gyvenimo kelias veda. Tik į tave aš noriu visada žiūrėti. Tik tave aš noriu tapyti... Myliu tave...
- Visada mylėjau tave... ir visada mylėsiu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą