Mintys klysta kažkur toli, kur dar tik pradedami rašyti visi laiškai man ir tau: vis žvilgčioju ar negavau bent menko sakinėlio.
Noriu su tavim pasivaikščioti. Eitume šalia ir tylėtume. O gal kalbėtumėmės. Žinau, kad būtų gera. Nepažįstu tavęs. Net vardo nežinau. Nežinau kokios spalvos tavo akys, bet tas nors gauti nuo tavęs laišką toks stiprus, kaip ir rašyti tau.
Paimčiau tave už rankos ir eitume Aleksoto gatvelėmis. Nusileistume nuo Aleksoto kalno ir pereitume tiltą tu juoktumeisi, nes aš paniškai tiltų bijau... Pasivaikščiotume Nemuno pakrante – aš tave nuvesčiau iki Nemuno ir Neries santakos, kad galėtum pamatyti kaip susilieja dvi upės ir tampa viena galinga jėga. Jos kaip dviejų žmonių sielos: plūsta viena į kitą, jungiasi ir maišosi ir tampa vienu nedalomu dariniu. Po to eitume senamiesčio gatvelėmis. Pereitume per Laisvės Alėją, kupiną įvairiausių žmonių. Apkiltume kauko laiptais. Aš tau papasakočiau apie vaiduoklius, gyvenančius ant šio kalno. Tada aš norėčiau tave nusivesti į Ąžuolyną ir ten pasėdėtume ant suoliuko. Tada aš tave iš delno išburčiau. Nežinau, gal tik ironiškai nusišypsotum ir pasijuoktum iš mano pranašavimų, bet man vis vien: žinau, kad tada aš tave jau pažinočiau... O tada nuo Parodos kalno nusileistume, nueitume Bella Italijoje ar kur kitur išgerti po puodelį arbatos... ir vėl atgal... Būtų jau beįradėją temti. Eitume Mindaugo prospektu. Būtų šiek tiek baugiai neramu, bet vis vien eitume. Apsiektume Aleksoto tiltą ir eitume per jį, apšviestą mėlynos šviesos. Upė tokia nuostabi atrodytų, kad net aš pamirščiau, kad bijau aukščio ir kritimo. Laikyčiau tavo ranką ir nepaleisčiau. Pakiltume laiptais į Aleksoto kalną, nes funikulierius jau nebeveiktų. Parodyčiau, kur yra muzikos Konservatorija, o kur mano mokykla. Papasakočiau apie savo dar visai nesenus mokyklinius laikus... nueitume į Panoramą: vakare nėra nieko gražiau, kaip žiūrėti į naktinį Kauną. Nežinau kodėl, bet norėčiau tave apkabinusi pastovėti bent penkiolika minučių ir stebėti naktiniuose žiburiuose paskendusi miestą. Nežinau, bet jaučiu, kad man būtų gera ir ramu taip apsikabinus stovėti...
Tada eitume pro vienuolyną ir senuosius Mildos šlaitus. Aš tau apie senųjų lietuvių meilės deivę Mildą papasakočiau. Po to eitume Dariaus ir Girėno gatve, Veiverių gatvė, kuri yra ilgiausia gatvė Lietuvoje. Galiausiai pasuktume link mano namų – į Antanavos gatvę. Būtume labai pavargę. Grįžę išgertume po taurę gero raudono vyno (o gal balto, nes nežinau kokį tu mėgsti...)...
Norėčiau, kad tada pasakotum apie save. Norėčiau klausytis tavęs. Nežinau kodėl... bet norėčiau...
Nežinau kodėl, bet noriu tave pažinti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą