Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2006-04-20

Visiems po gabalėlį.

Įsivaizduokit:

Lauko kavinė. Karštos, juodos, tinkamai pasaldintos arbatos puodelis. Vėjas, taršantis laikraščių lapus. Spalvų paletė, ištėkšta ant pasaulio. Gėlėtos musės ir varpai, skambinantys Bachą...

O man to nereikėjo įsivaizduoti, nes tai buvo realybė – graži, nebjaurojama šlykščių nuojautų bei pavydo piktžolių. Ir man vėl gera gerti arbatą. Be proto vėl gera jausti vėją: tokį šiltą ir apgaubiantį... Pakartosiu banalią frazę – man gera (vėl) gyventi.

Daug netekau per pastarąsias savaites. Labai daug. Daug verkiau. Daug kartų norėjau baigti. Bet sėdžiu susiraičiusi ant kėdės ir toliau rašau savo gyvenimo knygą, kurioje yra dar daugybė tuščių puslapių, kurios aš smulkiu šriftu prirašysiu. Gyvensiu tol, kol turėsiu ką pasakyti ir parašyti: kai to nebeliks, manęs irgi nebebus likę. Bet praeis daug metų, kol tai atsitiks. O aš ir nenoriu, kad liautųsi. Per daug myliu vėją...

Aš mačiau save ateityje du kartus. Labai aiškiai. Turėtumėt apie tai žinoti. Nesakiau to, nors ir dažnokai susitinkam. Mačiau save ir žinau, kad aš būsiu labai laiminga, kad turėsiu žmogų, kuris mane mylės, kurio buvimas šalia man kels šypseną. Mačiau ir tai, kad turėsiu gerą, gal net geriausią draugą, kuris eis šalia manęs ir mes kalbėsimės, kuriuo aš pasitikiu... tikiuosi ir jis manim pasitikės... Bet jūsų ten nebuvo. Jūsų buvimo šalia manęs ar manyje savo trumputėse vizijose nejaučiau. Ir gerai. Nors jūs vis dar mane traukiate kaip magnetas geležį... bet neverta: tai nebūtų naudinga nei jums nei man, nes dabar aš kitokia. Per daug manyje sugriuvo. Per daug naujų kalnų manyje iškilo. Nebegaliu aš savęs visos atiduoti kaip tada, nes nebesu vien tik savo nuosavybė. Turiu šeimą, draugus, žmones, prieš kuriuos aš jaučiu atsakomybę... Jūs visad liksite mano dalis, bet... teisingiausia būtų pasakyti: susitiksim pragare, pupuliai. ;D

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą