Nuostabus daiktas yra veidrodžiai: žvelgdamas į juos gali daug ką pamatyti – ir tai ko nori ir tai ko nenori. Paprastai aš matau tik tai nenorėčiau matyti, o įžvelgti ką nors gražaus ir traukiančio akį savyje man prireikia ne vienos valandos įtemto žvelgimo sau į akis.
Šiandien buvo kitaip: aš tik praeidama žvilgtelėjau į veidrodį ir pamačiau kažką kitą. Į mane žvelgė didelės rudos akys, įrėmintos gluotnaus balto veido. Lūpos vėl buvo natūraliai raudonos. Tuo metu aš kalbėjau, bet savo balso aš neatpažinau... aš žinojau, kad jau anksčiau esu mačius „šią merginą“... bet ji žvelgdavo iš nuotraukų: nudailintų bei nugrimuotų, darytų tam tikroje aplinkoje ir tinkamame apšvietime. Neturiu aš nė vienos nuotraukos... o ir tas, kurias turėjau, dūmais paleidau... Bet dabar ji stovėjo ir žiūrėjo į mane tiesiai iš veidrodžio. Ji kalbėjo apie tai, kad jai patinka jos balsas. Ir tikrai jis yra gražus: toks moteriškai sodrus, suaugęs, nešaižus kaip mano. Man gera buvo jos klausyti. Man buvo gera ir ramu į ją žiūrėti. Ji žengtelėjo žingsnį į mane ir įėjo į tiesiai į mano sielą. Ji tapo manimi. Dabar iš veidrodžio žvelgė nesvetimas, o savas veidas...
Aš kitokia. Nebeliko vaikiško naivumo. Kažkas tą akimirką, žvelgiant į savo atvaizdą veidrodyje, manyje užaugo. Muselė pakėlė sparnus. Geras jausmas: toks užpildantis ir raminantis. Sumažėjo tas nenumaldomas noras būti tik kažkieno, o ne savo. Laikrodis krokodilo pilve pagaliau suskambėjo ir pažadino iš šalto transo būsenos.
Viskas aplinkui žydi. Žydėti ir aš galiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą