Šįryt prabudau pienės žiede, įsikniaubusi į pavasarinį geltonį, apklota žydraakės gaivos. Gulėjau ir stebėjau kaip skleidžiasi žiedai, kaip žolės stiebeliu ropinėja trapus vabalėlis, kaip pro mane praskrenda pasipūtusi it mažas pūkinis žaisliukas kamanė, kaip rasos lašeliu gaivinasi žemė.
Šįryt mano žadintuvu tapo varnėnų porelė, jaukiai įsikūrusi rudo, nelakuoto medžio inkilėlyje, iškeltame praeitais metais vyšnios viršūnėje, kurio uogos būna visada labai didelės ir saldžios (na ir kas, kad mažai jų vyšnia užmezga). Stebėjau laimingus įsimylėjėlius, čiauškančius apie amžiną laimę ir meilę, apie vaikus, kurių jie šiemet susilauks naujuose namuose, apie tai kaip gera sugrįžti namo iš per daug karšto Egipto, kur vietoj gaivios žalumos tik auksinis smėlis žėri. Jie kalbėjosi apie ateitį, praeities per daug neliesdami. Kažkada aš jiems būčiau pavydėjus, o dabar guliu, apgobta geltono kiaulpienės šilko, ir linkiu jiems laimingo gyvenimo.
Šįryt aš prabudau gražesniame pasaulyje, kur yra daug spalvų, kur net maža bitutė nutupia man ant kojos, nebijodama, kad aš ją galėčiau nuskriausti, kur pavasariški balsai skelbia, kad prasidėjo dar viena nauja diena, ir kad aš ją gražiai nugyvensiu.
Šįryt aš prabudau kaip mažutė muselė, aprengta juodų žvynelių apdaru, ir buvau visos šios harmoningos visumos dalis. Aš buvau mažytė muselė, kurią pasaulis pakvietė skristi kartu su rytiniu vėju. Nerimastingas jausmas pakėlė mane iš būsimo pūko patalų, suvirpinau mažutėlius, permatomus sparnelius ir pakilau skristi į pasaulį, į saulę, kartu su iš rytų bepučiančiu vėju.
Gera prabusti gyvai.
Nuostabiai gražus rytas man staigiai praplėšė akis. Vos prabudus, ant palangės pamačiau žydinčias raudonas spriges, mėlynuojančias lobelijas, daugybę savo galvas keliančių daigelių ir pūkuotą kaktusą, kuris taip pat sumanė paržysti. Akys gėrė gaivų pavasarį, bet pats kambario oras bylojo ką kitą: sunki, per daug įkaitusi tvankuma trukdė įkvėpti ir galutinai prabusti. Ore tvyrojo sudegintos žvakės bei sandalmedžio tvaikas,nors vakar vakare visa tai man nežmoniškai kvepėjo ir „kėlė“ nuotaiką.
Pakilau iš sujaukto guolio, kurio mėlyni užvalkalai buvo jau gerokai išblukę, apžvelgiau geltonai rausvas sienas ir akys užkliuvo už jo, mano meilės, mano didžiausios aistros: kai pirmą kartą jį išvydau, iš karto pamilau. Mano Klimtas. Kitaip aš jo nevadinu – tik savo Klimtu. Atvirai pasakius, myliu jį labiau nei kai kuriuos žmones. Jo tyrumas mane varo iš proto. Jis kaip pats gyvenimas: persunktas aistra ir geiduliu, įkalintais tyro susijungimo bučinyje akimirkoj. „Kada nors ir mane taip bučiuos,taip pat glaus savo glėbyje,taip pat mylės“ – tariau sau mintyse ir nuėjau virti arbatos.
Slogi tvankuma buvo „įsivyravusi“ ne tik mano kambaryje, todėl virtuvėje energingai atvėriau langą... ir pajutau, kad mano galvą užlieja dar vienas skausmo priepuolis. Jau penkis mėnesius man pastoviai skauda galvą, o toki priepuoliai, kai tvinksintis skausmas surakina kairįjį smilkinį ir aš paprasčiausiai susmunku ant žemės, kartojasi vis dažniau. „Smegenyse didelių pakitimų nematau. Vyrauja alfa dažnio bangos. Didžiausia tikimybė, kad tau susiaurėją kraujagyslės, o, kadangi, tavo širdis kitokia... tai tau ir skauda galvą“ – tokia diagnozė. Apibendrinant: auglio (ačiū Dievams!) nerado, o galvą skaudą dėl širdies. Miela... Dažniausiai dėl visko mano širdis ir būna kalta: dėl nemigos, rankų drebėjimo, dėl to, kad akinius turiu nešioti, kad bėgti negaliu, kad esu labai balta ir išdžiuvusi kaip šakalys, kad alpstu ir taip toliau ir panašiai. Ai... vis vien gera prieš miegą girdėti jos ritmą: tuk – tuk tuk, tuk – tuk tuk.
Unikalumas "veža".
Pagaliau užvirė arbata. Mėgstu arbatą. Geriu ją iš geltono sultinio puodelio ir gerokai pasisaldinus. Šįrytiniai mano pusryčiai tapo arbata ir bandelė su karamele (šventuoju reikia paskelbti žmogų, kuris pirmas sugalvojo minkštutę, mielinę bandelę su tekančia karamele, kai tik jos atsikandi...).
Esu viena namuose, todėl įsijungiu muziką, kad galutinai pažadintų mane bei priverstų bent kiek užmiršti pulsuojantį skausmą kairiajame smilkinyje.
Keista, bet pastaruoju metu mane patraukė pop‘sas. Kalbu ne apie tą optimistišką (tarkim), pjaunamų pelių balsais dainuojančių (irgi tarkim dainuojančių...) muziką, o apie populiariąją, kurios klausosi daugelis šio pasaulio paauglių. Aš nebe vaikas. Seniai tokia nebesu. Palyginus su šeštadienį į „meet‘ą“ atėjusiais asmenimis, esu senė. Bet pastaruoju metu (gal norėdama išjungti smegenis nuo pastovaus darbo) klausausi pop‘so.
Jau kelios dienos iš eilės klausausi „Lamb of God“ (čia Marlyn Mansonas... nors daugelis čia skaitančių ir taip žino, nes ne vieną ir ne du jo plakatus ant sienų yra pasikabinę). Kažkaip netikėtai atradau šią jo dainą. Niekada nebuvau didelė jo gerbėja. Žinojau tik kelias šio pasaulio“fryko“ dainas (bet už tad mokėjau beveik visas LP dainas mintinai ;D ). Bet ši Marlyn Mansono, asmenybės savo svetainėje stiklainyje savo negimusį vaiką laikanti (tuo nuoširdžiai šlykščiuosi), daina man visai patinka: pragertas ar narkotikų sužalotas (turbūt ir to, ir to) gergšiantis balsas, dera su kiek neįprasta melodija.
Geriu saldžia arbatą, „taršau“ karamelinę bandelę, o bumbsinti melodija bando sureaguoti su mano išjungtomis smegenimis, kurios dar nespėjo atsigauti nuo „pasilinksminimo“ virtuvėje, prie lango.
Skambutis. Žinau, kad skambina mama, nes niekas daugiau į laidinį telefoną neskambina tokiu metu. Užtildau muziką ir pakeliu ragelį. Pasiteiraujama ar aš jau atsibudau ir ar malonėjau pavalgyti (po šeštadienio labai dažnai visi domisi ar pavalgiau). Pradžiugina mane žinia, kad vakare parneš šakotį ir trapios tešlos obuolių pyragą (miela... :] ). Saldumynų aš niekada neatsisakiau. Va, mėsa – tai kitas reikalas. Ir dabar neprisiverčiu jos valgyti. Neskanu man. Be to užvalgius mėsos labai noriu kuo greičiau išsivemti (per keturis metus jau išsivystė gana neblogas refleksas). Tiek to. Man vis dar baisiai opi ši tema.
Į paskaitas neinu, todėl vegetuoju prie kompiuterio. Šiaip man patinka eiti į universitetą. Patinka dėstomi dalykai (išskyrus anglų kalba... o tiksliau pati dėstytoja, nes aš nesuprantu ko ji iš manęs nori...), bet dabar neprisiverčiu: reikėtų vėl išklausyti labai daug „Viskas bus gerai“, „Susitaikysit“, „Tu verta geresnio“...ai ir dar vienas, pats mylimiausias: „Ir kaip tai galėjo jums atsitikti! Papasakok“... Prisiekiu: išgirsiu dar bent vieną panašų sakinį, be jokio įspėjimo, atbula ranka vošiu per veidą. Žmonės, koks jūsų reikalas? Aš tik apsiraminu, užsimirštu, o jūs norit, kad aš vėl viską pasakočiau. Ačiū ne. Šiuo metu turiu didesnių problemų...
Rytinio įtūžio dozė išlieta ant klaviatūros, atrašant kažkokiam debilui, kuris parašo „Labas, kaip sekasi?“ ir tikisi, kad aš su juo griūsiu į lovą.
Rytinės meditacijos valandėlė, susiraičius ant kėdės, gramdant apsilupinėjusi nagų laką peiliu ir klausantis Nine Inch Nails „Wish“ (tikrai geriau nei Mansonas ;) ).
Po to seka dar vienas įsiūčio protrūkis ant idiotės, kuri pareiškė, kad „aš lygiai taip pat galvoju apie lietų kaip ir tu“. Vai kaip miela. Šį kartą kenčia kaimynai, nes aš pagarsinu muziką (kažkaip seni žmonės nelabai mėgsta tokia mielą ir širdį gaivinančią muziką kaip trashmetal‘as (Valio! Pagaliau pradedu skirti! Čia didelis ačiū vienam asmeniui. Pats žino kam...). Jie mieliau renkasi itin intelektualių veidų atlikėjus, tokius kaip „seksualieji“ „Žentai“, Minedas ar Purvinis (skaičiau aš jūsų diskusijas: išvada tokia – lietuviška „estrada“ patinka tarakonams bei ninzėms)). Vėl nusiraminu: šį kartą jau žiūrėdama ir vaizdo klipą. Mėgstu matyti žmogų, dainuojantį gražią dainą... tuo labiau, kai ir jis pats toks pats gražus kaip ir daina. :]
Vėl mane užvaldo pavasarinis gerumas. Palaistau gėles, tinkamai pasukinėju vazonėlius, kad augalai neišstybtų ir užaugtų normalios formos. Parsiunčiu kelias dainas. Į savo dienoraštį įdedu gražaus žmogaus fotografijas. Grįžta Neringa, geranoriškai užleidžiu kompiuterį ir išeinu į sodą.
Betoninis suoliukas įšilęs nuo saulės. Ir aš pati nuo jos nesislapstau: saulės spinduliai kaitina jau antrą dieną iš eilės negrimuotą veidą. Plonas sąsiuvinis, į kurį keverzoju savo mintis, guli man ant kelių. Rašau. Pastaruoju metu daug rašau. Lieju mintis į popierių arba „trankydama“ klaviatūrą. Gal todėl, kad nebekalbu. Senai kalbėjausi. Ir gerai – atprasiu nuo to beprotiškai dažno plepėjimo ir išmoksiu tylėti. Nors, kiek pamenu, visada klausytoja buvau. Ir dabar klausausi: klausausi bičių dūzgimo pavasariniuose žieduose, bereikšmių žmonių pokalbių apie aplinkos tvarkymą ar tai, kad „reikėjo ir mums mokintis, kai jauni buvom“ (įdomu, kas draudė?), popietinio paukščių čirškimo, šūkaujančių vaikų, klausausi vėjo, retkarčiais atsimušančio į mane. Girdžiu kaip tas pats vėjas kalbina praeitais metais nužydėjusį raganės žiedą... Man patinka klausytis – tada atrodo išnyksti kartu su visomis problemomis, pykčio protrūkiais, galvos skausmu bei rytine tvankuma kambaryje.
Kartais kiti man, kad aš jų negirdžiu, bet tai netiesa: aš kiekvieną žodį sugeriu į save, kaip žemė sugeria ašaras.
„Kaip norėčiau pasisupti ant beržo šakų...“ – tai žodžiai iš kažkokio filmo apie vėžiu sergančią mergaitę. Aš vėžiu nesergu, bet „kaip aš norėčiau pasisupti ant beržo šakų“... Ir aukščio, ir kritimo nebijočiau... o jei ir nukrisčiau, mane pagautų smaragdo žalumo žolė... Nebebijau kritimo... daugiau nebebijau... Savo baimes nugalime, tik su jomis susidūrę...