Apie šį bei tą.

Ką tik praleidau vieną nuostabiausių valandų per šiuos kelis mėnesiu. Buvo gera. Dabar mano skruostai nenatūraliai įraudę, o oda tiesiog dega. Ne, aš nesimylėjau. Aš tiesiog gulėjau ant pievutės ir užsimerkusi mąsčiau... tiksliau bandžiau mąstyti... nė velnio nesigavo... bet dabar taip gera, kad net šokti norisi, dainuojant Dean Martin (aišku jūs jo nežinot... :P ).

Ech, pasiilgau šokio... kai šoki tol, kol paskausta visus kūno raumenis ir norisi tik sėdėti nejudėdama, bet vis vien šoki ir šoki. Geras jausmas. Šokdama jaučiuosi beproto laiminga. Bet dabar mane atgaivino paprastas pagulėjimas ant dar nepjautos šiais metais pievutės: žolės stiebeliai kuteno mano kūną, saulė mane kaitino, o aš gulėjau ir kvėpavau slyvų žiedų gaivumu. Gera tarsi šokti. Aišku atėjau į sodą vedama niūrių it juoduma vietoj mano širdies minčių... bandžiau rašyti gavosi tik kelios niūrios eilutės...

Trylika braškinių karamelių guli ant rusvai raudono patiesalo... tiksliau dvylika braškinių karamelių teliko, nes tryliktoji ką tik ištirpo mano burnoje ir nugarmėjo į mano nekantraujantį skrandį. Kai buvom mažos, mama sakydavo, kad skrandyje gyvena daugybė mažyčių nykštukų, kurios reikia pamaitinti, nes jie labai alkani. Maniškiai dabar atrodo tarsi Ovenceno koncentracijos stovyklos kaliniai, nes jie tiesiog dabar nebevalgo – nėra ką... Nieko tokio, situacija taisosi ir jie, mažieji išlakę mano skrandžio koncentracijos stovyklos kaliniai, gauna dar vieną braškinę karamelę. Gera mėgautis saldumynais, ypač kai jų skonis primena braškes su grietinėle... nieko, nedaug teliko laukti ir aš rinksiu prinokusias braškes savo lysvėje... ir valgysiu. Laukiu šios braškingos vasaros dalies, kai sėdi apsikabinusi indą su kvapnia ambrozija ir valgai tol, kol pasirodo, kad jų nebeliko... tada ir vėl eini uogauti su mažyte pintinėle rankose tarp turgaus moterėlių ir išsirinkus pačias kvapniausias, pasineri į beprotiškai didelės išalkusios mano skrandžio koncentracijos stovyklos nykštukų maitinimą...

Et... nykštukai... ko tik mama nesugalvodavo, kad mes viską suvalgytume... ir valgydavome (na, aš tik svogūnus išmėtydavau...)! Gera tai prisiminti...

Keista, bet ir šeštadienį buvo gera: kasmėnesinis pinigų švaistymas nieko gero nenuperkant... Patinka man toki apsipirkinėjimai su mama. Ji pastaruoju metu labai stengiasi mane ir mano sesę prablaškyti... kažkaip su Neringa jai sekasi geriau... aš negaliu pakilti iš lovos – kas rytą man labai silpna (ypač po naktinių galvos skausmų)... Bet šeštadienį buvo gera. Ne esmė, kad didžiausias mano pirkinys tebuvo tinklinės kojinės, „grafkikių“ kalnas net už 45ct ir musė... Bet buvo kaip seniau: ėjom plepėjom, „rūkėm“ saldainius, pirkom papuošalus ir naujus drabužius. Net buvau užsimiršus, kad šeštadienį turėjau praleisti kiek kitaip... Bet atsisveikinti dar turiu laiko... tik to daryti nenoriu viena...

O grįžę valgėm ledus. Buvo tik trise namuose, nes tėtis išvažiavęs... gal taip ir geriau – nereikėjo žiūrėti į jo nepatenkintą veidą, kai mes prisiperkam „šudniekių“. Na, o kad geriau miegotųsi, prieš miegą pažiūrėjau pasakėlę pavadinimu „Nužudyti Bilą“ (dar kartą nusivyliau Tarantino... nors garso takelis tikrai neblogas): trykštančios kraujo upės net naktinį galvos skausmo priepuoliuką malšiną. ;D