Mama su seserim išvažiavo pasveikinti močiutės. Aš likau viena namie. Alpau nuo rytinio silpnumo, bet vis vien ankščiau prikėliau sesę ir nuėjom pasveikinti mamą. Gėlių jai jau daug metų nebedovanojam (tai tėčio pareiga), bet kiekvienais metais nuperkam ką nors gražaus.
Mama labai nori mažyčio kačiuko... bet mes dėl tam tikrų aplinkybių nebegalim laikyti kačių namie... Bet... vis vien padovanojom jai kačiuką: tokį rainą, su juodais ūsais, gražiai iškelta uodega... na, žinot, tokį medinį. Apsidžiaugė, nes pastaruoju metu jai tik papuošalus dovanojam – vis kažkas kitaip... Dabar stovi katinėlis koridoriuj prie telefono, atsišliejęs į sieną, ir laukia, kol grįš šių namų šeimininkė.
Aš kažkokiom stebuklingom pastangom sugebėjau išsiristi iš lovos, ją pasikloti, „užsidėti“ naują veidą. Kažkaip sugebėjau nusivilkti į sodą ir ten valandžiukę išjungus smegenis pagulėti. Silpnumas praėjo, bet dabar baisiai odą niežti, nes po keturių metų slapstymosi šešėliuose, ji pamatė saulės spindulius, nuo kurių aš šį kratą nesislėpiau ir buvau nugriuvus pagulėti vidury apšviestos pievelės... O dabar rašau...
Sesuo skundžiasi, kad dabar daugiau nieko nebedarau – tik rašau. Kartais man atrodo, kad dabar tai ir yra pagrindinis mano gyvenimo tikslas... negaliu kitaip: mintys pinasi galvoje, o balsu jų nebeišlieju... tai ir kalbuosi rašydama su tais, kurie teiksis šią rašliavą perskaityti. Dėstau kilusias mintis, lieju apribotą jausmų srautą, kalbuosi...
Penktadienio naktį parašiau laišką... bet nenorėdama dar labiau užrūstinti ir taip ant manęs pykstančio asmens, aš to laiško jam neatiduosiu... nors aš ten tik pasikalbėjau su juo... norėčiau, kad jį perskaitytų, bet... neverta mąstyti, kas būtų, jeigu būtų...
Ir vėl niūrios mintys plūsteli man į galvą...
Žodžiai tiesiai į širdį...
Kol buvau viena slegiančio jausmo širdį nebuvo... pastaruoju metu taip jau būna: kol aš viena nieko, bet kai tenka vaidinti laiminga ir viskuo patenkinta... tas jausmas mane žlugdo... Po velnių, aš net negaliu mamai normaliai išsikalbėti. Negaliu jai visko papasakoti... taip noriu kalbėtis, kad net gerklę griaužia... noriu kur nors išeiti ramiai gerti vyną (bet konkrečiai, graikišką saldų vyną... nedidelį butelį turiu... bet pažadėjau jį palikti atestatų teikimo progai...), užsirūkyti cigaretę ir žiūrėti į tekančią upe. Oi, sakysit „romantiška“... ne, nenoriu romantikos: tiesiog noriu sėdėti su draugais ir vėl juoktis. Atsibodo sėdėti namie. Taip atsibodo, kad net vemti norisi (ir ne nuo suvalgyto maisto, o nuo to sušikto nuobodumo jausmo, užplūdusio mane... :/ ). Ir nx, eisiu viena pasėdėti prie bažnyčios... gal ką parašysiu... taip, šiuo metu vienintelis dalykas, kurį darau, yra rašymas...
Bet bus ne tas pats, kas sėdėti su draugais ir pliurpti apie nieką, nes sėdėsiu viena ir tyliai kalbėsiu su popieriaus lapu... ir vis vien eisiu...
Saulės atokaitoj, po jazminų krūmu sėdi mergina. Pro nuleistas blakstienas ji žvelgė į tyvuliuojantį prūdą, kurio pakrantėje buvo priaugę daugybė meldų. Nuo vandens anaiptol nesklido maloni gaivuma – nuo prūdo sklido itin sunkus oras, kuris tiesiog gniaužė kvapą. O mergina ramiai gulėjo, kramtė ilgos smilgos galą ir pro nuleistas blakstienas stebėjo dvokiantį vandenį.
- Labas, pupa – apsižergdamas ir sėsdamas ant merginos leptelėjo vaikinas, kurio marškinėliai buvo persisunkę prakaito bei dvokiančio kūdros tvaiko.
- Ko...
- Na, pažiūrėk į mane...
- Žiūriu...
- Ne, nežiūri – tu užsimerkus. Atsimerk.
- Kodėl...
- Na, saule mano, atsimerk...
- Mielasis, apsuk savo garbanotą makaulę ir pažiūrėk į dangų – ten vienintelė Saulė šioj visatos dalyje...
- Na... Please...
- OK... OK...
- Šaunuolė...
- Jo... būsiu sutraiškyta šaunuolė, jei nelipsi nuo manęs...
- O vakar nesiskundei... – šypteli ir pabučiuoja merginą...
- Vakar buvo vakar... o dabar man labai skauda...
Vaikinas nulipa nuo merginos, nusirengia marškinėlius ir išsitiesia šalia jos. Mergina perlaužia pusiau smilgą ir numeta šalin.
- Aš turiu tau kai ką...
- Na, ir...
- Tu pyksti ant manęs?
- Ne... aš myliu tave... – apsiveja rankomis jo kaklą ir karštai pabučiuoja. Vaikino rankos atsiduria po ir taip trumpute jos suknele. – Dabar... čia... – ir dar karščiau pradeda jį bučiuoti.
- Minutės pertraukėlė.
- Ką? Tu manęs nenori?! – patempia lūpą.
- Noriu. Daugiau nieko kito šiame pasaulyje ir nenoriu tik tavęs... todėl palauk – vaikinas pasilenkia ir iš marškinių kišenės išsitraukia persiką. – Kai susitikom, tu pirkai persikus. Ar pameni?
- Taip... – kiek sutrikus atsako mergina. Ji pasikelia nuo žemės ir atsisėda, kad būtų lygi su savo vaikinu.
- Aš paprašiau tada vieno persiko, o tu man nedavei. Liepei eiti kartu. Ar atsimeni?
- Taip, mano mažuti...
- Tada aš palydėjau iki namų. Man taip gera su tavim.
- Man irgi...
- Tu paėmei peilį ir perpjovei vieną didelį persiką, išėmei kauliuką ir pasakei, kad norėtum su manim dalintis visas gražias popietes taip pat kaip ir šį persiką... Nuo šiol aš noriu dalintis su tavim ne tik visas popietes ir naktis, bet ir rytus bei dienas. Noriu visą laiką būti su tavim. Noriu kiekvieną rytą pamatyti tave susivėlusią, saulės nugairintu ir nepadažytu veidu... Noriu žinoti, kad kiekvieną vakarą grįžęs namo aš nebebūsiu vienas. Kad tu būsi su manimi. Noriu tave globoti ir saugoti. Noriu būti tavo paskutinis sustojimas ieškojimų kelyje. Noriu susilaukti su tavimi vaikų. Noriu iškvėpti paskutinį atodūsi kartu... mieloji, nuo šiol noriu dalintis kiekvieną persiką per pusę. Nuo šiol noriu dalintis visą savo gyvenimą. – jis perskyrė persiką pusiau ir vieną pusę padavė merginai. – Mylimoji mano, vienintele saulę mano visatoje, ar būsi mano gyvenimo nusikaltimo bendrininkę... ar būsi mano žmona?..
Į persiko puselę buvo įsmeigtas mažutis sidabrinis žiedelis su mėlyna akute... Merginos skruostu nutekėjo skaidri ašara: akimirką atrodė, kad tai buvo ne ašara, o mažytė vaivorykštė...
- Aš... aš...
- Ot, asilas... pergrietai... – susinervinęs vaikinas atsistojo ir spyrė į šalimais gulėjusį akmenį, kuris nulėkė į dvokiantį tvenkinį bei garsiai pliumptelėjo į vandenį...
- Aš tokia susijaudinusi – ir ji atsistojo. – Maniau, atėjai pas mane tik pasidulkinti... net neįsivaizdavau, kad tu galėtum tokioj vietoj ir taip pirštis, bet...
- Žinau, reikėjo deramai...
- Ša, nezirzk. – griežtai nutraukė. - Tu taip zysi ir tada, kai mes susituoksim?
- ?
- Mielasis, tai buvo pati nuostabiausia akimirka žemėje. Aš tave taip myliu, kad tą patį pirmą vakarą norėjau pasidalinti su tavim savo gyvenimu...
...
Palikim juos vienus su savo laime... Taip jau būna: žmonės susitinka, įsimyli ir pasidalina savo gyvenimais per pusę net ir prie dvokiančio prūdo, tvankią vasaros dieną...
Tai va, žmonės, vegetuoju rašydama nenormaliai ilgus dienoraščius ir dar ilgesnius pasakojimus bei laiškus, kurių jūs niekada neskaitysite...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą