Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2006-05-04

Apie tirštą orą

Ir vėl dvokianti tvankuma. Pamečiau mintį, kurią norėjau pratęsti. Bet pasiklydau slegiančioje tvankumoje. Migla užgulė mano smegenis ir aš pradėjau plūduriuoti ūžiančioje auditorijoje. Keistas pykinantis jausmas teliūškuoja mano skrandyje. Jaučiuosi lyg tuoj nualpsiu. Siauri drabužiai veržia mano kūną – noriu atsidurti nuoga savo lovoje ir kvėpuoti gaiviai drėgnu oru, plūstančiu pro pravirą kambario langą. Gera būti nesuvaržytai nei drabužių, nei žmonių, esančių šalia. Gera išsilaisvinti namuose ir tapti tarsi nesuvaržyta amazone, vaikštinėjančia tarp kambario džiunglių, basa brendančia per kilimo žolę ar einančia parketo smėliu...

Bet sėdžiu paskaitoje, aplink mane susikaupimą vaidinantys žmonės, į mano ausies būgnelį atsimuša monotoniškas dėstytojos balsas, kalbantis apie eksperimentus psicholingvistikoje... Nenoriu vaidinti stropios studentės. Nebenoriu vaidinti.

Svajuko dramblionės – tai kalbos rikta. Mes pasakome tai, ką jaučiame, bet ne tai, ką reikia. Visas gyvenimas toks. Nusišnekėjimas būdingas visiems. Pažįstu ne vieną žmogų, kuriuos nusišnekėjimas puošia: kalba apie orą, vartodami aukštojo pilotažo terminologiją. Būdavo linksma. Kosmonautai. Kosmosas. Bet jei dažnai nusišneki – sergi afazija. Kartais aš nesuprantu mokslininkų – jie patys painioja savo teiginius taip pat, kaip ir teologas, bandantis įrodyti, kad biblija yra visiškai teisinga ir neklystanti.

Jaučiu, kad ir vėl prasideda tas nevaldomas pulsavimas galvoje... trumpam liausiuos rašyti ir pabandysiu grįžti į pamestą mintį, kurią norėjau pratęsti vakar...

...šiandien tiek... nuaidi auditorijoje ir aš kuo greičiau sprunku iš jos. Nežinau kas mane veja... ne tiksliau žinau: tas oras, kurį gali su peiliu raižyti, nes nuo tvankumos ir įtampos, kurią jaučia mano širdis, jis pasidaro tirštas it ką tik išvirtas kisielius...

Skubu į autobusą, kuris turėtų tuoj atvažiuoti, o į mane krypsta visų aplinkinių žvilgsniai: šiandien aš tarsi pasijuokiau iš aplinkinių spalvotų žmonių ir tapau juoda rašalo dėme ant vaivorykšte trykštančio gyvenimo puslapio. Kaukšiu aukštakulniais bateliais, mano aptemtas sijonas atidengia kojas... Juoda spalva man tinka...

„Mirtis man tinka“ – staiga prisimenu eidama pro Bella Italija. Mielai prisėsčiau lauko terasoje ir išgerčiau puodelį nežmoniškai saldžios cappucino, bet.. skubu į autobusą...

Stebiuosi žmonėmis, tiksliau vyrais, kurie pavasarį varvina seiles žiūrėdami į atidengtas kojas (ir visai nesvarbu ar jos stambios, ar liesos). Stebiuosi dar labiau, kai man šypsosi. Nenorėjau šiandien šypsotis. Šiandien aš buvau egoistė: nebedovanojau šypsenos praeiviam. Palyginus su vakar – aš kitas žmogus. Šiandien aš ir klausytis nebenorėjau. Klausausi tik vieno žmogaus (aš juos, tiksliau jį, įkalbėsiu... pažadu... ;) ). Šiandien noriu būti gera tik vienam žmogui: kai jai būnu gera - ji šypsosi. Man gera matyti ją besišypsančią... tai retai dabar bebūna...

„Love me tender, love me true“... ane?.. ;)

Noriu apsento. Ne gerti, tiesiog žiūrėti į jo žalumą. Skandinčiau tą kažką, atsibudusį manyje praeitą naktį... Man nepatinka prabusti ir pažadinti tą kažką; sunku vėl uždaryti didžiausiame širdies kambaryje ir užrėmus duris su juo kovoti. Įmanoma, bet sunku. Ypač, kai jis sutelkęs visas jėgas veržiasi į lauką, taip pat staigiai, kaip ir tu prabundi iš svaigaus sapno. Bejėgiškumas mane žlugdo. Todėl man ir reikia apsento taurės užmigdyti tam kažkam, kuris nori vėl valdyti. Bet aš neleisiu, jei reikės pati išgersiu tą prakeiktos žalumos taurę ir užmigdysiu tą kažką kartu su savimi, nes jis buvo, yra ir bus visas tik mano vienos nuosavybė. Aš jį įkalinus laikysiu savyje, kol pavargsiu... o tada apsentą gersiu...

Verandoje sėdėjo du žmonės. Vakarėjo. Ant mažo pinto staliuko garavo arbata. Šalimais, krištolinėje cukrinėje, žėravo mažyčiai cukraus gabaliukai. Senyvo amžiaus vyras įdėjo į puodelį penkis gabalėlius cukraus, o du padėjo šalimais lėkštelėje ir stumtelėjo savo žmonai. Jie buvo daugiau nei dvidešimt metų susituokę. Jis puikiai žinojo, kiek cukraus gabalėlių reikia į arbatą įdėti, kad jai patiktų... visada žinojo. Žinojo ir tai, kad jai patinka skaičius septyni – todėl šalia padėdavo dar du gabalėlius cukraus.Ji skaitė knygą, o jis tiesiog žiūrėjo į ją: švelnios plaukų sruogos krito jai ant veido, kelios raukšlelės buvo įsirėžusios šalia jos akių, bet pačios akys buvo likę tokios pat...

Ji žinojo, kad ją stebi jos mylimas vyras, bet apsimetė nieko nematanti: tyliai vertė puslapį po puslapio, kol arbatoje ištirpo cukraus gabalėliai ir nustojo kilti svajingas garas. Jai buvo gera žinoti, kad ją stebi. Lėtai, truputį familiariai, ji užvertė knygą, lyg ji jau būtų gerokai atsibodusi, ir švelniai nusišypsojusi ištiesė jam ranką. Ji buvo laiminga. Niekada ir su nieku kitu ji nejautė tokios laimės. O gyvenimas gerokai ją pamėtė, kol ji, pagaliau, surado savo ramybę.

Gera rasti save kito žmogaus širdy. Gera. Kai tavęs laukia. Gera ištiesti gyvenimo nualintą ranką ir žinoti, kad ją paims ir suspaus savo delne tavo žmogus.

Tą naktį jie paskutinį kartą mylėjosi. Kitą rytą ji mirė virdama savo mylimajam arbatą: širdis galiausiai pasidavė – nebepajėgė toliau plakti... Jam skaudėjo taip lyg jis pats būtų miręs... Jis kaltino save, kad išsunkė paskutines jėgas iš trapios jos širdies...

Praėjo daug metų, o jis vis dar kiekvieną vakarą verandoje pripildavo puodelį juodos arbatos, įdėdavo penkis gabalėlius cukraus, o du padėdavo šalia puodelio, lėkštutėje.. Praėjo daugybė metų, o jis net savo mirties patale ilgėjosi jos...

Sunkiausias dalykas yra prarasti žmogų, kuriam tu atidavei visą save...

Šiandien sodas kitoks: jis tylesnis, ramesnis, tarsi pasiruošęs kažkokiam virsmui. Kažkur toli skamba melodija, kuri darydavo mane laiminga. Dabar teliko tyla. Sėdžiu įsikniaubusi į save, o burnoje jaučiu braškių skonį, palikusį nuo ką tik suvartoto ledinuko ant pagaliuko...

Šiandien ir aš kitokia; sėdžiu ant žemės, nebeskrendu... mano sparnai šiandien šluoja pavasariškai trapią žolę... Neturiu tos ugnelės, kuri vertė mane šypsotis. Slegianti nuojauta stumia mane žemyn, bet aš įsikibusi savo juodais nagais laikausi aukštesnės laiptų pakopos ir nebesileidžiu stumiama į apačią, kur manęs vėl laukia purvas: aš per daug sunkiai išlipau iš jo, kad grįžčiau atgal...

Laikas sulėtėjo ir ėmė plaukti pro mane... ir vėl... ir vėl aš drebu: nepatinka man šitas žlugdantis drebulys. Iš gėriau gurkšnį raminamųjų... karštas gėrimas nugarmėjo manimi ir nutirpdė mano rankas, akys susikoncentravo į vieną tašką. Tas taškas tapo mano atsvara ir aš vėl pradėjau kopti tinklinėmis kopėčiomis į šviesą... šviesa labai daug kainuoja: kuo aukščiau jos, tuo daugiau švino kaupiasi mano batuose. Mano sparnai plonučiai ir trapūs vos kelia mano bado nualintą kūną.šiandien... ir vėl pavalgius norėjau bėgti išsivalyti save. Bet sėdėjau ir tramdžiau save (prireikė tokių pat didelių pastangų, kaip ir atsistojus eiti)... negaliu badauti – bandžiau, bet neišėjo: taip trokštu ragauti gyvenimą, bet kiekvienas kąsnis stringa mano gerklėje ir tampa švino gumulėliu, traukiančiu mane atgal... noriu prigulti, išsitiesti ir pasiduoti egzistavimui. Bet aš taip daugiau nebedarysiu... nebeegzistuoju, aš gyvenu... štai ta mintis, kurią aš vakar norėjau pratęsti, bet pamečiau tvankioj oro tirštumoj...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą