Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2006-05-16

Bebučiuojant angelus.

Paliesk tą mažytį taškelį ant mano kaklo. Spustelk jį ir užmigdyk mane. Ironišką ką gali padaryti vienas prisilietimas: tereikia žinoti ką lieti.

Jei lieti akis – tu jas uždengi. Lūpas – bučiuoji. Ranką – sveikiniesi...arba tari sudie. Palietus liemenį – tai virsta švelnia glamone. Palieti širdį – priverti pamilti tave. O angelų prisilietimus mes vadiname angelų bučiniais. Kas atsitiktų, jei iš tikrųjų pabučiuotum angelą?

Man sakydavo, kad aš esu juodas angelas. Keista, bet angelu savęs niekada nebūčiau galėjus pavadinti. Nesu šventoji. Gal todėl mane juodu angelu vadindavo?..

Grįžkime prie iškelto klausimo.

Kas būtų, jei pabučiuotume angelą? Aš nežinau. Bučiavau daug žmonių,bet angelo niekada: tokia garbė man neteko.

Bet vieną angelą aš pažįstu. Reikėtų jo paklausti, kas atsitinka, kai jį bučiuoja.

Daug su tuo angelu kalbuosi. Prieš jį pasijaučiu demonu, bet vis vien kalbuosi, nes tai vienintelis mano draugas pasaulyje. Kitų draugų aš nebeturiu. O gal niekada ir neturėjau?.. Bet tai jau kita tema. Reikės šiandien paklausti mėlynsparnio angeliuko, kas atsitinka, kai jį bučiuoja. Aš nebučiuosiu... tik apkabinsiu ir padėkosiu už tai, kad šis mažutis angelėlis gimė.

Ačiū, kad gimei. Ačiū, kad esi, mano vienintele drauge.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą