Gedulas.

Aš trankiau į duris sugniaužusi kumščius, bet Tu taip ir neatidarei. Mano rankomis pradėjo tekėti kraujas, bet Tu taip ir nepanorai manęs įsileisti. Pavargusi atsiklaupiau ant žemės ir raudojau, kad nebebus rytojaus su Tavim. Taip skaudėjo jau seniai. Bet kiekvieną kartą skauda taip pat... mačiau ant durų ištryškusį savo kraują, bet man rankų neskaudėjo. Sėdėjau viduryje didžiulio lauko, kurio viduryje stovėjo durys, pro kurias manęs niekas nenorėjo įsileisti.Skaudėjo labiau nei vakar, nes ateityje Tavęs jau nebebuvo likę...

Šį vakarą aš paleisiu paskutinį laivelį į pasaulį, papuoštą baltučiai slyvų žiedais – tai bus paskutinė mano dovana Tau.

Atėjo laikas, kai aš su visai atsisveikinu. Gal taip ir geriau. Nebeliks noro atsigręžus atgal žvelgti į jūsų veidus ir žinoti, kad galėjo būti kitaip. Kad galėjo būti namai, su mėlynomis durimis, ir trapi ir ką tik iškeptas sviestinis sausainis laimė... Lieku viena vidurį lauko, šalia vienišų durų, iš teptų mano krauju, pakėlusi į dangų skaidrius it rytas sparnus ir pasiruošus skristi, kai tik papūs rytų vėjas.... o dabar aš dar pasėdėsiu prie durų, pro kurias manęs Tu nebeįsileidai, ir pagedėsiu...

Baltas gedulas...