Nejaučiu savo rankų. Visas kūnas aptirpęs, bet rankos tarsi guminės: jei įdurtum, pamatytum tik kraują, o skausmo nepajaustum. Neskauda. Visiškai nieko neskauda. Tik dar tuščiau nei buvo. Nežinau kas bus pirmadienį, bet dabar jaučiuosi tarsi žievė, kurią numetė ant dulkėtos žemės. O gal aš dulkė? Gali būti. Esu skylė vakuume – tuštesnė nei beorė erdvė aplinkui. Jaučiu tik tvankantį raumenį manyje – tai ne širdis, nes širdis jaučia – tai tik besidaužantis raumuo mano krūtinėje. Jis plaka nebe taip intensyviai kaip anuos du kartus: turbūt jau priprato. Keista. Tie du kartai buvo kitokie, nes po to pasaulis atrodė ryškesnis, gyvesnis, aplinkui buvo tiek naujų garsų... ir rankas aš jausdavau... O dabar viskas matosi tik pro balzganą rūką, kūnas juda, bet aš jo nejaučiu. Labiausiai man keista dėl mano rankų. Bandžiau įdurti į jas, bet vis vien nieko nejaučiu.
...prisimenu išsigandusias mamos akis: tokių dar niekada nemačiau... gal todėl viskas kitaip šį kartą?.. Tada aš jos nematydavau ir gyvendavau toliau, o dabar viskas kitaip... ir buvo keista su tėčiu gerti arbatą, kai puodelis nori išsprūsti iš drebančių rankų ir kartu kristi ant grindų, nes blogumas skrandyje ima viršų, o jis sėdi ir kalbasi su manimi ir dar prilaiko man per sunkų arbatos puodelį,kad galėčiau atsigerti. Išsivemtum, bet nėra ką. Bet viskas šį kartą kitaip.žinau, kad viskas dabar bus kitaip. Nes aš niekada neužmiršiu mamos akių, bei šalimais sėdinčio tėčio skaitančio laišką ir tyliai veriančio. Pamenu dėl manęs panašiai verkė tik vieną kartą, bet tai buvo daugiau nei prieš aštuonis metus. Tada irgi savęs nejaučiau. Tada mano miegą saugojo sėdėdami šalia, kaip ir dabar saugo.
Kažkur už vaivorykštės skraido mėlynos paukštės...kažkur už vaivorykštės skrenda paukščiai, tai kodėl ir aš negaliu?.. Negaliu, nes turiu dar pabūti. Nes kažkokia jėga mane ištempė iš lovos už sprando ir privertė atsibusti iš saldžiai lengvo miego.
Tą valandą, kai buvau užmigus, aš sapnavau labai daug keistų dalykų. Tiksliau sapnavau jausmus. Jaučiau žmones, klaidžiodama tarp miegančių jų kūnų. Jaučiau praeities atšvaitus pilkšvai mėlyname danguje. Ėjau per į kietus grumstus pavirtusią dabartį. Kvėpavau šalta ateities vizija, kuri tolo nuo manęs. Atrodo ir prisimenu ir kartu pamirštu. Bet aš pažadėjau ir aš įvykdžiau: nukirtau savo sielos rankas, besilaikančias už vakar ir stoviu ant įtemto lyno bandydama suprasti kas įvyko. Todėl ir nejaučiu savo rankų. Todėl girdžiu plakantį raumenį, bet nebeturiu širdies.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą