Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2006-05-24

Mėlyni paukščiai, skrendantys už vaivorykštės

Norėčiau, kad bent trumpam suskaustų taip, kad pajausčiau viską, kas vyksta, kad vėl galėčiau bent trumpam suvokti, kad viskas – nebėra. Neliko. Išnyko. Išėjo ir nebegrįš. Daug daug ašarų, o man tik kelios nuriedėjo skruostu ir išdžiuvo kažkur prie lūpų kampučių.

Atmintyje yra išlikę vos keli prisiminimai – tai beprotiškai skanaus maisto kvapas ir skėtis.

Skėtis buvo vienintelė dovana, kurią kada esu iš jo gavus. Mažytis, metaline rankena skėtukas, aptrauktas mėlyna medžiaga, kuria bėginėjo maži vaikai su spalvotais skėtukais rankose. Turėjau tą skėtuką labai ilgą laiką. Po to jis sulūžo, kaip sulūžta ir visa kita gyvenime...

„Kodėl jūs dar trumpai? Pabūkit dar bent truputį... kažin kada mes vėl pasimatysim...“ – tai buvo tik prieš savaitę, o dabar tai irgi tapo tuo vakar. Dar viena mano gyvenimo dalis pasitraukė į vakar. Niekada nemaniau, kad tai buvo man taip svarbu. O pasirodo buvo. Bet vis vien keistai jaučiuosi. Norėčiau verkt, bet neverkiu. Norėčiau, kad skaudėtų, bet neskauda. Nenoriu dabar būti tokia rami. Noriu jausti gedulą plūstelėjusį į mane. Bet...

Ir vėl mėlyni paukščiai skrenda už vaivorykštės, bet aš kartu su jais neskrendu... skrenda kiti, bet ne aš... Norėčiau bent palypėti ant vaivorykštės viršaus ir visus pamatyti, bet...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą