Mano dienoraštyje daromas remontas. Atsiprašau už iškilusius nepatogumus. :}

2006-05-23

Verkiu.

Verkiu. Didelės ašaros ritasi man per veidą. Verkiu ne iš skausmo, pykčio ar savigraužos, kad galėjo būti ir geriau. Nebekartoju to kodėl. Žinau atsakymą: nes taip reikėjo, nes taip buvo skirta. Verkiu, nes nebejaučiu pagiežos, o skausmas galvoje ne toks įkyriai žudantis. Verkiu, nes noriu atleidimo. Verkiu, nes aš viską turėjau šalia ir nemačiau. Verkiu, nes dėl manęs skaudėjo ir skauda ne man pačiai, o jiems. Verkiu, nes pradedu suprasti. Verkiu kartu su jais. Verkiu ir mintys pamažu grįžta į savo vietas. Daug laiko turi praeiti, kad vėl būtų kaip buvę. Nors nebenoriu, kad būtų kaip buvę. Dabar noriu kitaip. Lėtais mažais žingsniukais pradėsiu keisti tai kas buvo ir sudėliosiu viską į vietas. Ir tada nebeskaudės man daugiau galvos. Ir tada, gal tada, aš galėsiu atsistoti ir pasakyti: aš esu laiminga. Bet dabar aš verkiu, kad man nuo to lengviau. Nes ašaros nėra žlugdančiai sunkios. Jos neskandina. Jos nuplauna. Nuplauna bent tą viršutinį dulkių sluoksnį nuo mano akių. Verkiu, nes kažkas manyje pasikeitė. Bet ne į blogą... bet į gerą... aš jaučiu, nes nebepykstu ant savęs. Nenoriu kam nors trenkti. Nenoriu šaukti. Nebenoriu naikinti. Nenoriu vakar. Noriu rytoj.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą