Pypt, pypt, pypt.

Jaučiuosi tarsi eidama į Pink Floyd’ų “Sienos“ mėsmalę. Geras filmas. Turbūt vienas geriausių mano klausytų filmų. Kažkaip aš jį sugebu išklausyti, bet niekada taip ir nepažiūriu: tai valgau, tai rašau, tai piešiu, tai velnias žinok ką darau. Ir taip visą laiką. Bet įžymiąją mėsmalę aš atsimenu: daug daug vaikų eina į vieną didžiulę mėsos malimo mašinėlę. Man rodos, visi žmonės eina į vieną tokią mėsmalę. Ir čia jų niekas nerūšiuoja, neskirsto pagal rūšis, klases, nekabina etikečių ar „bar“ kodų – tiesiog visi malami ir iš šio žmogiško faršo daroma dešra, kuri kainuoja tik 2,90Lt už kilogramą. Žinot, o ši dešrytė populiari: skanuoju ją visą pusdienį,tada užkandu sūrio su albinosiniu kailiuku ir vėl skanuoju. Pypt, pypt, pypt - aidi per visą salę, nuo pirmos iki aštuntos kasos, tarsi Škėmos liftas „up and down“, tik pas mane pypt, pypt, pypt. Neverta kartoti, kad nuobodu ar beprasmiška. Darbo prasmė atsiranda tik pinigus gavus. Kiekviename pyptelėjime įsikūnija mano užgaidos, savarankiško gyvenimo vizijos. dėl to net žiedus nusiimti verta ir įlįsti į žalsvai šlykščią „uniformą“.

Pavyzdžiui šiandieną sėdžiu ant per aukštos kėdės, apsirengus „babatuku“ prasmirdusią uniformą, nes juo naikiname japoniškus cukraus sodus, išaugusius ant griozdiškų kasos aparatų, klausausi „ikinės“ reklamos ir bandau vėl netapti daržove. Žinot, visai sekas. Aš netgi kalbu! Geras! Tai man nebūdinga. Ir tai neapsiriboja tekstu „labas rytas/diena/vakaras <...> ačiū, kad pirkote. Geros dienos/vakaro“ bei sapalionėmis iš temos „kokia aš nelaiminga“, bet tiesiog kalbu, juokauju ir kartais netgi pamirštu, kad nebeturiu laiptų į apačią. Taip geriau. Mažiau lakstymų aukštyn – žemyn. Ir vėl išnyra škėmiška beprasmybė. O ar mano gyvenime nors kiek prasmės yra? Yra, nes jei nebūtų, tai jau senokai būčiau nudvėsus, o mano pelenai stovėtų šalia Tavęs, mano juodaaki.

Grįžkime prie nugriautų pire nugriautų laiptų. O gal geriau negrįžkime, nes kiekvieną kartą prie jų priartėjus noriu klykdama pasileisti žemyn. Mirti ir taip grįžti į pradžią. Kažkaip prisiminiau literatūros įvado paskaitas, per kurias mums aiškino simbolių reikšmes: aš noriu sugrįžti numirti, kad sugrįžčiau į pirmapradžią pradžią. Arba tiksliau noriu patekti pas draugus, kurie mano nuomone, man tik tiesą ir tesakė. O gal ir ne?.. Va, jų velniop nepasiųsi: ir taip nuėjo. Savarankiški ir ne pagal amžių išsilavinę žmonės buvo. Buvo. Bet grįžkime prie „rato simbolikos“. Tiksliau gyvatės, ryjančios savo uodegą. Gražus simbolis, nors ir ne toks populiarus kaip „pankų“ pamėgta anarchistinė „A“ ar „gotų“ pentagrama. Et, simbolika varanti į neviltį: kaip ir kur nusipirkti pakabutį, kainuojantį du su puse lito, bei kuris būtų „jėgiškas“ ir „žiauriai madingas“, be to parodytų koks/kokia esi išskirtinis/išskirtinė asmenybė. Reikėtų įkurti „Asmenybių prekybacentrį“ ir paskelbti daugybe išpardavimų, kad visi galėtume tapti nuvalkiotai vienodos asmenybės. Va, ir vėl beprasmiškas škėmiškumas bei Pink Floyd‘iška mėsmalė: kad ir ką mes bedarytume, mes einame į vieną ir tą pačią mėsmalę, o po to tampame vientisa, rausva dešryte, valgoma pusryčiams arba priešpiečiams, kai tingisi ką nors maistingiau iš šaldytuvo išsitraukti.