Aleksa.

Aleksa gulėjo ant nušiurusio kilimo ilgiau nei valandą ir žiūrėjo į gęstančią žvakės liepsną. Ji norėjo atsikelti ir eiti parūkyt, bet keistas nuovargis neleido jai atsistoti ir eiti. Galiausiai žvakės liepsnelė pasislėpė išsilydžiusiame parafine ir kambarys paskendo aklinoje tamsoje. Seniau dar pro langą šviesdavo gatvės šviestuvas, bet kažkas išmušė jam akį ir dabar jis stovėjo apžlibęs, kaip ir visas aplinkinis pasaulis. Aleksa ištiesė ranką ir sukišo pirštus į vis dar karštą žvakės šerdį. Karštis šiurpulinga banga perbėgo per visą sustingusį kūną, o iš suskeldėjusių lūpų prasiveržė lengvas aiktelėjimas. Ji į veidrodį nebuvo pažvelgus jau savaitę. Dar ilgesnį laiko tarpą ji nesidažė. Net persirengti ji nebeįstengė: tik gulėjo ant kilimo ir žiūrėdavo į kokį nors vieną tašką, kuris tapdavo visu jos pasauliu. Nesijautė nuo savo apsileidimo menkesnė. Jai tai netgi šiek tiek patiko: jautėsi kažkuo išskirtinė ir maištaujanti. Tuo labiau, kad jos maistu tapo cigaretės, kurias ji gausiai užsigerdavo mineraliniu vandeniu skiesta degtine. Iš pradžių ją labai pykindavo, bet po trijų dienų jos organizmas priprato ir artėjant „maitinimosi“ valandėlėm tiesiog reikalaudavo „dozės“. Ir taip daugiau nei savaitę: po ganėtinai apleistą butą Aleksote slankiojo pasišiaušusi tamsiaplaukė būtybė. Iš pat pradžių ji dar bandė užrašinėti savo mintis, o galiausiai nusprendė, kad neverta tai daryti: koks skirtumas – užrašys ar ne – tai perskaitys tik ji pati. Apskritai Aleksą buvo užvaldžius totali apatija. Bet karštas vaškas jai trumpam „vožtelėjo“ į atostogų išėjusias smegenis ir ji pagalvojo, kad būtų neblogai užsirūkyti.

Ji lėtai pakilo nuo kilimo ir nuslinko į virtuvę. Ant grindų voliojosi tušti buteliai, kuriuose kažkada, dar visai neseniai buvo „ugninio vandens“. Aleksa susirangė ant kėdės, stovinčios palei langą, ir iš suglamžyto cigarečių pakelio išsitraukė prasto tabako suktinę. Seniau ji rūkydavo tik labai brangų tabaką: ant plonyčio popieriaus lapelio užberdavo kvapnaus tabako, liežuvio galiuku sudrėkindavo popieriaus kraštelį ir susukdavo plonytę, kvapnią cigaretę, kurią rūkydavo kartu su Gabrieliumi. Dabar rūkė dervomis prasmirdusį pačio pigiausio tabako darinį. Plieninis žiebtuvėlis akimirkai apšvietė šiukšliną virtuvę. Aleksa giliai įtraukė melsvą dūmą. Dabar ji nematė jo spalvos, nors seniau ji tiesiog stebėdavo kaip smilksta cigaretė peleninėje. Dabar net pelenų nekratė tam ant stalo numestą porcelianinę lėkštę: į ją tik nuorūkas gesindavo. Apsiblaususiomis juodomis akims ji pažvelgė pro langą. Kažkada jai patikdavo pro jį žiūrėti, o dabar tik retkarčiais mestelėdavo abejingą žvilgsnį į už lango esantį pasaulį. Bet šį kartą buvo viskas kitaip. Jos žvilgsnis sustingo ties balkonu, esančiu daugiaaukštyje priešais jos namus. Jame stovėjo pora. Abu ramiai rūkė, kartas nuo karto pasibučiuodami, o pabaigę apsikabino ir grįžo į jaukų ir šiltą patalą. Iš Aleksos rankų iškrito cigaretė ir ji instinktyviai užsidengė rankomis akis, tarsi norėdama pridengti savo gėdą. Ji tiesiog pravirko. Lėtai nuslinko nuo kėdės ir susirietė į kamuoliuką ant purvinų grindų. Ašaros tekėjo upeliais. Ji kukčiojo tarytum mažas vaikas. Galiausiai skausmas pasiekė savo tikslą: abejinga viskam mergina pradėjo verkti...