Rausvo dangaus fone.

Ji jau kuris laikas stovėjo prie praviro lango gerdama vakaro orą į save. Jos stiklinis žvilgsnis buvo tiesiog prilipęs prie raustančio vakaro dangaus fono. Ji nemylėjo rausvos spalvos, bet vis vien kažkur giliai širdyje mėgavosi rausva spalva, kuri ištiško ant melsvo dangaus. Grotuvas jau buvo galutinai „suėdęs“ plokštelę, todėl visą scenos muzikinį foną atstojo tik svirplių čirpimas. Vėjo gūsis pūstelėjo į jos veidą. Ji prisimerkė. Suskaudo veidą. Kairė akis vis dar buvo pasruvusi krauju, o skruostas tik dabar pradėjo mėlynuoti. Ji palietė ranka sužalotą savo veidą ir nusišypsojo. Ranka taip pat buvo kruvina. Jai jau nebeskaudėjo. Jautė tik dilgsėjimą praskeltoj lūpoj. Žinojo, kad nevertėjo priešintis, bet ji vis vien spardėsi ir rėkė... nereikėjo – tada jis nebūtų jos mušęs... reikėjo klausyti jo, bet... Nieko. Nebe pirmas kartas. Kartais atrodo, kad jau priprato prie nuolatinių jo išpuolių, bet kiekvieną kartą ji negali jam nesipriešinti. Ir vis vien jis gauna, ko atėjęs. Kartą ji suvarė į šlaunį savo plaukų smeigtuką. Tada ji savaitę atsikosinėjo krauju. Be to jis pasirūpino, kad jai plaukų smeigtukų nebeprireiktų: nukirpo plaukus. Dabar iš ilgų ir purių kasų teliko tik kelios garbanos, kurias ji kruopščiai prižiūri. Jai galima išeiti į sodą. Tada ji skinasi įvairias žoleles ir džiovina pakabinus ant lovos baldakimo. Jis juokiasi iš šito jos poelgio. Tada ir ji nusišypso ir pradeda galvoti, kad viskas pradeda klostyti geriau. Tada jie geria ramunėlių arbatą ir prieš miegą klausosi Šopeno. Tada jis stebi kaip ji šiltais vakarais supasi ant siauručių sūpynių, kurios pakabintos ant medžio, ant kurio seniau kardavo žmones. Bet jai tai nesvarbu. Tada jai atrodo, kad ji beveik laiminga. Tada jos veidas būna tyrai baltas. Tada jis paglosto jos trumpai kirptą galvą, pabučiuoja į jos aukštą kaktą ir nueina ramiai miegoti. Tada jai atrodo, kad ir ji ramiai miega. Bet kartais jis ateina pas ją. Tada ji bijo. Tada ji šaukia. Kartą sudužo veidrodis. Karta suplyšo jo dovanota suknelė...bet jam buvo nesvarbu. Jam nesvarbu, kad ji šaukia, kad spardosi, kad ji verkia. Jis stipresnis. Jis gniaužia jos rankas ir stumia ją prie sienos. Ji tokia maža ir trapi. Ji negali jam priešintis, nes jis daug stipresnis už ją. Jis gali ją valdyti. Bet ji neklauso, todėl jis jai trenkia – tada ji tampa jo, tada ji jam paklūsta. Tada jis patenkintas. Tada jis jai leidžia ilsėtis ir žiūrėti valandų valandas pro langą, sustingus tarsi marmuriniai statulai, kurią kažkas ištepė raudonais dažais...

Ji jau kuris laikas stovėjo prie praviro lango gerdama vakaro orą į save. Jos stiklinis žvilgsnis buvo tiesiog prilipęs prie raustančio vakaro dangaus fono. Ji nemylėjo rausvos spalvos, bet vis vien kažkur giliai širdyje mėgavosi rausva spalva, kuri ištiško ant melsvo dangaus. Grotuvas jau buvo galutinai „suėdęs“ plokštelę, todėl visą scenos muzikinį foną atstojo tik svirplių čirpimas. Vėjo gūsis pūstelėjo į jos veidą. Ji prisimerkė. Suskaudo veidą. Kairė akis vis dar buvo pasruvusi krauju, o skruostas tik dabar pradėjo mėlynuoti. Ji palietė ranka sužalotą savo veidą ir nusišypsojo. Ranka taip pat buvo kruvina. Jai jau nebeskaudėjo. Jautė tik dilgsėjimą praskeltoj lūpoj. Ji giliai giliai įkvėpė, suskaudo šonkaulius. Ji žinojo, kad ilgai dar gydysis žaizdas, bet vertėjo. Ant lovos su baldakimu, nuklotos išdraskytom paklodėm ir pagalviais, gulėjo jis. Jam jau nebeskaudėjo. O gal ir visai niekada neskaudėjo? Jai tai nebebuvo svarbu. Ji išgirdo piktus šūksnius už durų. Ji visu kūnu pajautė smūgius į duris. Nusišypsojo. Pro melsvas duris triukšmingai įžengė sutrikę žmonės. Ji tik plačiai plačiai nusišypsojo ir žengė į rausvumą, o jie taip ir liko triukšmingai sutrikę šalia lovos su baldakimu, ant kurios gulėjo jis, kuriam jau nebeskaudėjo. O jam kada nors skaudėjo?..