Aš noriu žolės.

Kartą žiūrėjau filmą, kuriame buvau pagrindinio vaidmens atlikėja. Bet susipykau su scenaristu ir jis mano veikėją nužudė. Dabar likau tik aš ir prisiminimas, kad kažkada buvau pagrindinio vaidmens atlikėja. Star. Prarykim šokoladu apglaistytą varškės gabalėlį. Gal cukrus apsvaigins mane? Nemanau, bet pabandyti verta. May be I am blind... Nenoriu nieko matyti. Ir negaliu nebežiūrėti. Šiandien arbata šlykštaus skonio. Ne mano puodelis. Prie jo lūpos nesilietė tūkstančius kartų, jų neglostė plūstantis karštis, o veido neglamonėjo garas. Tik akių pieštukas ir drėgni plaukai, kurių galiukai vis dar balti, atsispindi veidrodyje. Ieškau kažko pamesto. Nerandu. Gal ir neberasiu? Košmaras, atneštas vienišos nakties sekundėmis, pildosi. Kiek daug pilkai geltonos spalvos aplinkui. Pedantiška tvarka ir degančio aliejaus kvapas. Tiek daug daiktų aplinkui... ir vis vien taip tuščia bei nyku... Tai niekada nebuvo mano... Juodas, viskuo patenkintas uodegos galiukas man pasakė „labas rytas“. Tik jis tai ir padarė. Nekenčiu šito ryto. O kelias vis bėga ir bėga. Duokit šautuvą: eisiu šaudyti į nokstančius obuolius. Aš nebežinau, kas esu ir kuo noriu būti... Kvailas maksimalizmas plėšo mano akies rainelę, bet ji nebejaučia skausmo. Gal todėl, kad akyje nėra skausmo receptorių?.. Nesvarbu. Daug dalykų man tapo nebesvarbiais. Preitarai išsipildo: perlai tikrai atneša ašaras...