Dar viena šyza.

Dryželių diena. Dryžuotos kojinės. Dryžuotas „bliuzoniukas“. Dryžuota ir pati aš. Tik viduje. Išorėje aš pakankamai pabalus. Savanoriškai. Saulė man nėra draugė. O mano siela yra žydrai - juodai dryžuota. Tik juodai pastaruoju metu vis rečiau apsirengiu. Noriu truputi šviesos. Tik šaltai žydros. Ir dar aviečių sirupu aplaistytos. Nuo tylėjimo stogas pradeda važiuoti. Aš tarsi mažutis kačiukas medžioju laikrodžio rodyklę. Užmerkiu vieną akį ir bandau žvilgsniu pradurti skylę savo delne. Uuu... oda jau nusilupo. Stigmos veriasi mano kūne. Jėė.. aš būsiu šventoji. Tik, aišku, ne upė. Duokit išgert, parūkyt ir pasimėgauti pro mane bėgančiu pasauliu. Dar dešimt minučių palauksiu ir tada prarysiu dar vieną kreidos gabalėlį. Pliumt. Ot, man ne px. Bent mažiau skauda. O aš visai nieko prieš prieš (kvailai skamba) šokinėjimą nuo lovos ant žemės arba suktis ratu tol, kol bloga pasidarys. Išsivemsiu ir vėl krykštausiu tarsi vaikas, kurio fantazija jam atvėrė begalinės laimės klodus... Neuždarysiu durų. Tegul vėjas pabando pats save pagauti. Aš pažiūrėsiu. Kartais taip ilgai užsižiūriu į vieną tašką, kad pamirštu viską aplinkui ir man pasidaro ramiau. Aš noriu rėkt. O kodėl gi ne? Pūkuotos mintys laipioja man ant sprando ir šnibždą į ausį. Nesakysiu ką šnibžda... aš kukli mergaitė. Parauskim. Tiksliau smarkiai patrinkim žandus, kad jie paraustų. Labai retai paraustu. Pagavau laikrodžio rodyklę. Jėėė... maloni šiluma nuvilnijo per visą mano kūną. Arbata. Šaukštelis juodos arbatos ir pusantro šaukštelio cukraus, pageidautina į vidutinį puodelį, be abejo žydrą. Gal ir vėl eiti pasidažyti? Ayj... vis vien tik aš pati tai tematau. Ranka nevalyvai siekia lūpų. Rūkyti. Kaip senai rūkiau. Kad bent jau paprasta cigaretė būtų namie... o ką jau kalbėti apie vyšninio tabako suktine, kurią valandų valandas formuodavau ir lygindavau, kol ji pasidarydavo plonytė it per pusę perskeltas mano mažasis pirštelis. O tada lėtai lėtai surūkai savo „kūrinuką“. Ir dar gero raudono vyno tarė šalia. Kaifas. Žinau, kad taip negalima sakyti, bet išties tai ir yra kaifas. Laukiu žiemos. Tada aš tokį kaifą ir gaudydavau: už lango šaltą, o tu sėdi ir rūkai. Blem. Įsisvajojau. Man negalima rūkyti. Ir vyno nebegalima. Kartais aš nebežinau, ką man iš viso galima. Negi manęs tikrai laukia pilkais atspalviais išdažytas gyvenimas, kai vieną po kito geri baltai žydrus kreidos gabalėlius? Bandau pabėgti nuo savo minčių, bet jos kur kas greitesnės nei aš ir mane aplenkia. Jos laimėjo, o kaip prizą pasiėmė mano gebėjimą kalbėti ir rašyti. Sūkos. Todėl ir vapalioju visokias nesąmones, o dažniausiai, kai reikia prabilti tik ašarom apsipilu. Ayj, nepradėsiu savigailos programos dėstyti... juk net man ji nebeįdomi. Geriau dar kartą paklausysiu dainos apie pavargusias naktis bei oro žiurkes ir eisiu Simpsonų žiūrėti. Kad ir viena, aš eisiu į kino teatrą jų filmo žiūrėti. Čia jau griežtai nuspręsta. Dabar jau šalta banga nuvilnyja per mano kūną. Šalta arbata. Koks skirtumas? Ar ji karšta, ar šiek tiek atšalus... vis vien ji man patinka ir aš ją mėgaujuosi. Kartais reikia tiesiog priprasti.