Naujas arbatos puodelis ir valkatos, dainuojančios mano mintyse. Sujaukta lova ir keistai gelsva šviesa nežada nieko gero. Sapnavau košmarą... man buvo baisu... gal todėl, kad buvau viena?.. Kaip išgyventi, kai ant tavęs puola žvėrys ir nori sudraskyti į skutelius, o tu net pagalio savigynai neturi?.. Bet tai jau tampa nebesvarbu. Jei išsipildys mano košmarai, tai bus viskas nebesvarbu...
Šią vasara neatsivalgiau braškių; negulėjau ant rasotos žolės, spoksodama į žvaigždes; nepasidžiaugiau nė vienu baltu jazmino žiedu; neuosčiau žydinčių liepų; neišgėriau nė taurės raudono vyno prie upės; nešokau; nėjau pasivaikščioti; man neatsirado nė viena strazdana; nesiklausiau miegančios žemės... tiek to...
Aš jaučiu, kad kažkas yra nebe taip. Gal taip ir turėtų būti? Nežinau. Nenoriu kitaip. Man buvo gera, kai... nesvarbu... juk tai buvo, o dabar yra... Na, nusišypsok, tu, pasišiaušus, užsimiegojus, mergiščia, kuri vakar galvojo, kad blogiau jau nebegali būti... na, nusišypsok, juk tiek nedaug trūksta iki to, kad ir pats pasaulis nusišypsotų. Dabar juk nebeskauda, saulė šviečia už lango, valgai vyšninį pyragą, niekur skubėti nereikia... bet kažkodėl mažutis lietaus debesėlis plaukia pro tavo dešinės akies rainelę. Rodos lietus kaupiasi... tik gaila, kad bitėms taip neatrodo...
...kaip norėčiau pajausti snaiges ant savo pečių vidurvasarį... pasinerti į baltą pasaką, kurios pabaiga būtų naiviai nuspėjama kaip disnėjaus filmai...happy ever after Bet aš jau per didelė mergaitė, kad tikėčiau laimingomis pabaigomis, kai po visko, kas buvo bloga, po visų skausmų ir nuoskaudų ateina ramybės valanda, išsitempianti iki ramių parų, savaičių, mėnesiu, metų, galiausiai amžių... kai žinai, kad nerimauti, bijoti ir nusivilti niekada nebereikės... kai žinosi, kad košmarai pasilieka tik sapnuose, o galiausiai ir jie išnyks, nes sapnų gaudyklė, nupinta šiltų rankų, bus pakabinta nuošalioje tavo namų kertelėje ir nė viena bloga vizija nebesiskverbs per odą, jos nešiurpindama ir nebeplėšdama... svajonės
Dainos, tarytum turėdamos mažutes, bet greitas kojytes, bėga tolyn ir tolyn. run, baby, run... O aš sėdžiu ir stengiuosi suprasti savo dilgčiojančias rankas bei kojas. Ar jis dar liko, po vakarykštės nakties? Ar dar kartą sugrįš ir mane sugriaus? Nebenoriu... nebe iškęsčiau... tą akimirką atrodo, kad plyšta viskas... širdis pradeda smarkiau daužytis, tarytum bijodama to, kas vyksta po ja... smegenys lydosi ir liejasi į vientisą masę... o venos pulsuoja ir plyšinėja... Baltas kreidos gabalėlis plūduriuoja manyje. Ramiau. Tikiuosi šį kartą ilgesniam laikui... tiesiog per daug eretroscitų... ironija
Aš nežinau kas manęs laukia šiandien. Norėčiau žinoti, bet nebemoku žinoti, kas bus, vos tik pažvelgus į margus paveikslėlius ar vinguriuojančius delno kanjonus, iškilusias kalvas, ar likimo išgulėtas įdubas. Nebemoku užrašyti savo lekiančių minčių, nes nebespėju kartu su jomis... kiek daug aš savyje pamiršau...juk turėjau, kažko atsisakyti, kad galėčiau gyventi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą