Aštrūs, maži nagiukai susminga į nugara. Skaudėjo? Ne... šypsena pagauna šypseną. Para pavirto amžinybe. Miegas užlipdo akis, užklijuoja burnas, bet minčių neužrakina kūne, todėl jos skrenda pas Tave... Ar pabėgiosi su manim neužmirštuolių pievoje? Aš lauksiu Tavęs pasislėpusi po sulinkusiu nuo amžiaus gluosniu, o jo šakos it Tavo pirštai glostys mano nugarą... Tu ateisi ir apkabinsi mane, o mano širdis spurdės tarytum mažutis paukšelis vaiko delnuose... ir aš šnibždėsiu tai, ką šnibždu kasnakt......
Jei labai labai to nori ir iš visos širdies bei sielos gelmių šauki apie tai visai visatai, tai tavo riksmo aidas būtinai atsimuš į tuo pačiu troškimu plakančią širdį... ir tai mes vadiname meile...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą