Kaip du, daugiau nei kambariokai, į Drezdeną važiavo.

Hmm... gal vertėtų pradėti nuo to, kaip šios kelionės idėja kilo..? Turbūt, nes mano nuomone tai yra ne mažiau svarbu nei pati kelionė. O prasidėjo nuo to, kad aš atsikrausčiau gyventi pas beveik nepažįstamą vaikiną, net nežinodama kokia jo pavardė.. ar kad jis yra bosistas... atsikrausčiau į vienus namus, kurių dorai neapžiūrėjau. Vedė mane keista nuojauta, kad viskas bus geriau nei gerai ir, kad manęs laukia šis tas nuostabaus (na, tų nuostabių dalykų mano gyvenime buvo itin maža..). Tai vat: aš susikroviau visus savo daiktus (t.y. vienuolika "lavonmaišių" drabužių bei batų, kelis paveikslus, knygas ir kitus gražumynus.. na, dar lovą) ir išsikrausčiau turbūt į pačią romantiškiausią Kauno gatvę, esančią pačioje miesto širdyje. Vos pagyvenus porą savaičių kartu mano kambariokas iš žaliojo didžiojo kambario pasiūlė aplankyti jo brolį, gyvenantį bei studijuojantį Drezdene. Aš ir vėl net nesusimąsčius, kad mane vos vos pažįstamas vyras panoro veštis į Vokietiją, sutikau. Aišku iki kelionės buvo likę daugiau nei porą mėnesių, tai laiko įvykiams, įsibėgėjusiems vėliau, dar buvo laiko. Daug neaiškinsiu, bet patarlė, kad į vyro širdį kelias veda per skrandį yra visiška tiesa. :D Na, į mano širdį daug irgi belstis nereikėjo: pakako dangiško žydrumo akių, vakarinių grojamų gamų ir supratimo, kad ir kas be atsitiktų jis visada bus kartu. Taip susiklosčiaus aplinkybės, du jau nebe tik kambariokai iškeliavo į Drezdeną.

Turbūt daugeliui nereikia aiškinti, kad šešiolika valandų autobuse nėra pačios maloniausios. Ypač kai jame tenka nakvoti. Na, man tai kas - aš maža... bet Viliui (paslaptingajam mano ne tik kambariokui), kurio ūgis siekia beveik du metrus įsitaisyti kiek patogiau autobuso sėdynėje nelabai pavyko... tai Drezdeną pasiekėme truputį daug aplamdyti, sustingusiais raumenimis... Bet karštas dušas, karšta arbata ir sumuštiniai su lietuvišku skilandžiu reikalus labai greitai pataisė ir mes išsiruošėme apžiūrėti miesto. Daug nekomentuosiu.. patys ir taip viską pamatysite.

 

 

 

 

 

Kai mes išvykome iš Lietuvos, buvome apsirengę paltus, megztinius, gimtojoje šalyje reikėjo kepurių bei pirštinių, o nuvykus į Vokietiją mes išvydome tikrų tikriausią pavasarį, kuris mus gerokai apsuko galvas ir norėjosi tik šypsotis, džiaugtis ir buvome pasiryžę viskam. Tas viskas yra važiavimas dviračiu. Drezdene  beveik visi važinėja dviračiais, todėl ir mes nusprendėme nuo tų visų neatsilikti. Nesu aš labai sportiška. Tarkim tik tiek, kad per fizinio lavinimo pamokas (nuo kokios antros ar trečios klasės) aš knygeles skaitydavau.. o ir su dviračiu nelabai draugavau ir nebuvau juo važiavusi daugiau nei šešis metus. Tai beveik teko iš naujo mokintis važiuoti. Man tai baisu buvo, bet Vilius buvo šalia ir aš žinojau, kad sugebėsiu nesitėkšti ant nosies ar neįvažiuosi į po parką vaikštinėjančius žmones.

Vakarop mes ėjome ragauti vyno bei pažindintis su vietiniais vokiečiais... po to atradome būdą kaip man važiuoti dviračiu ir nepavargti (bet gal apie tai kada nors) ir ruošėmis kitai pilnai nuotykių, meilės bei šilumos dienai.